Širk ir jo rūšys (1 dalis)

Aprašymas. Islamo pozicija kitų dievybių asociavimo su Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) bei vien tik Jam priklausančių savybių priskyrimo kūriniams atžvilgiu. Pirma dalis: širk apibrėžimas ir jo tipai. Didysis širk.

Tikslai:

• Išmokti tikslų širk apibrėžimą.
• Įvertinti bausmės už širk griežtumą atsižvelgiant į Koraną ir Suną.
• Išmokti skirti širk rūšis.
• Išmokti skirti dvi didžiojo širk rūšis: 1) partnerių priskyrimą Allahui;  2) Allaho (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) vardų ir savybių priskyrimą jo kūriniams.

Nauji arabiški terminai:

Širk (angl. shirk) شرك – partnerių priskyrimas Allah; garbinimas ko nors kito šalia Allah.

Širk Akbar الشرك أكبر – didysis (atviras, akivaizdus) širk.

Širk Asghar الشرك اصغر – mažasis (paslėptas) širk.

Arabiškas žodis širk yra priešingybė tauchydui (angl. tauheed), tikėjimui į Vienintelį ir niekam neprilygstantį Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى). Širk apima daugiau reikšmių nei vien tik politeizmą ar stabmeldystę ir prieštarauja pačiam sukūrimo tikslui, išreikštam Korane:

„Sukūriau džinus ir žmones ne kam kitam, kaip tik Manęs garbinimui.“ (Koranas, 51:56)

Pranašai buvo siųsti su misija išrauti širk su šaknimis ir kviesti žmoniją garbinti vien tik Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى).

Kas yra širk?

Širk yra asocijuoti ką nors kita su Allah tais aspektais, kurie priklauso išimtinai Jam (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى). Širk yra garbinti Allah tvarinius taip, kaip garbinamas Jis (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) ir priskirti dalį Jo dieviškumo kam nors kitam.

Širk rimtumas

Jokiu kitu klausimu islamas nėra toks griežtas kaip tauhydo (monoteizmo). Dėl šios priežasties širk laikomas didžiausia įmanoma nuodėme, kuria žemės ir dangaus Viešpačiui galima nepaklusti. Širk sunkumą apibendrina šie punktai:

• Širk daro Kūrėją panašiu į Savo kūrinius tais aspektais, kurie priklauso išimtinai Jam (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) ir į kuriuos kiti neturi jokios teisės. Todėl Allah skelbia širk didžiausiu paklydimu:

„Išties, priskirti partnerius (Jam) yra baisiausia neteisybė.“ (Koranas, 31:13)

• Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) aiškiai paskelbė, kad neatleis širk nuodėmės, kol žmogus dėl to neatgailaus:

„Tikrai Allah neatleidžia, jei Jam priskiriami partneriai, bet atleidžia, kas mažiau už šitą, ir atleidžia tam, kam Jis nori.“ (Koranas, 4:48)

• Allah uždraudė Rojų tiems, kurie nesigaili vykdę širk, pasmerkdamas juos amžinai būti Pragare:

„Tikrai kas asocijuoja (kitus) su Allah, Allah uždraudė jam Rojų ir jo būstas yra Ugnis.“ (Koranas, 5:72)

• Visi geri darbai, kuriuos žmogus yra padaręs, prarandami, tampa beverčiais ir atliekami bergždžiai, jei žmogus miršta neatgailavęs dėl širk:

„Ir tikrai, buvo atskleista jums ir buvusiems prieš jus: jei asocijuosite (ką nors) su Allah, jūsų darbai išties taps beverčiais, ir jūs tikrai būsite tarp pralaimėjusiųjų.“ (Koranas, 39:65)

• Širk yra baisiausia iš visų didžiųjų nuodėmių. Sykį Pranašas (ﷺ) paklausė savo kompanionų, ar jie žiną, kokia yra didžiausia iš visų didžiųjų nuodėmių. Tuomet jis (ﷺ) jiems paaiškino:

„Didžiausios nuodėmės yra: širk, šiurkštus elgesys su tėvais…“ (Saheeh Al-Bukhari, Saheeh Muslim)

Širk rūšys

• Didysis širk (Širk Akbar)
• Mažasis širk (Širk Asghar)

Didžiojo širk apibrėžimas

Didysis širk yra asocijuoti kitus su Allah tais aspektais, kurie priklauso išimtinai Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى),  taip verčiant Allah konkuruoti su kuo nors ar ką nors darant lygiu Jam (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى).

Širk abejojant Allah Viešpatavimu

Šiai kategorijai priklauso:

• ateizmas (tikėjimas, kad Viešpaties nėra).

Faraonas neigė Allah egzistavimą ir tvirtino pats esąs Viešpats Mozei ir Egipto žmonėms. Jis žmonėms paskelbė:

„Aš esu jūsų Viešpats, Aukščiausiasis.“ (Koranas, 79:24)

Šių dienų filosofai, neigiantys Allah egzistavimą bei mokslininkai, manantys, kad Visata susikūrė pati ir neturi nei pradžios, nei pabaigos, irgi patenka į šią pategoriją. Be to, idėja, jog pati gamta yra Dievas, ar kad Dievas gyvena tarp Savo kūrinijos, irgi yra širk.

• Tikėjimas, kad Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) dalijasi Savo vaidmeniu ir kūrinijos kontrole.

Žmonės, patenkantys į šią kategoriją yra tie, kurie galbūt tiki Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) galiomis ir sugebėjimais, bet kartu tiki, kad Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) yra keli asmenys, kaip nors pasidalijęs į skirtingas formas. Pavyzdys yra krikščionys, kurie tiki, kad Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) yra Šventoji Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Taip pat hinduistai, tikintys į Vieną Dievą, įsikūnijusį į skirtingas formas: Brahma – dievą-kūrėją, Višnu – dievą-saugotoją ir Šiva – dievą-griovėją. Islamas moko, kad Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) yra Vienintelis: tobulas, pilnas ir nepasidalinęs.

Kitas širk pavyzdys yra žmonės, kurie meldžiasi mirusiesiems. Jie tiki, esą šventųjų ir kitų žmonių sielos gali kištis į gyvųjų reikalus, neva mirusiųjų sielos kažkaip galį daryti įtaką vyrams ir moterims atsakydami į šių maldas. Tiesa ta, kad mirusieji neturi jokios įtakos gyviesiems: jie negali nei atsakyti į maldas, nei apsaugoti, nei išpildyti norų.

Didysis širk: širk priskiriant Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) vardus ir atributus

Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) darymas panašiu į kūrinius ar kūrinių darymas panašiais į Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) yra širk priskiriant Allah vardus bei savybes esmė. Toliau jis skirstomas į du tipus:

• Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) sužmoginimas suteikiant Jam žmonių savybes yra širk. Šiam tipui priklauso Dievo vaizdavimai paveiksluose ar skulptūrose. Krikščionybė, pagrindinė Vakarų religija, vaizduoja Dievą kaip žmogų, nes tikima, kad Jėzus yra Jo įsikūnijimas. Natūralu, kad atsirado tokie darbai kaip Mikelandželo, kuris piešė „Dievo“ veidą ir ranką. Hinduistai garbina nesuskaičiuojamą galybę stabų kaip Dievo formas. Musulmoniškos tradicijos tam aiškiai prieštarauja dėl akivaizdžių, Korane atskleistų faktų:

„Nėra nieko panašaus į Jį, Jis mato ir girdi visus dalykus.“ (Koranas, 42:11)

• Kita tokio širk forma yra žmonių dievinimas, suteikiant jiems dieviškus vardus ar savybes. Pavyzdžiui, krikščionys išaukština Mariją, Jėzaus motiną, iki šventosios statuso, suteikdami jai tokias savybes kaip Gailestingoji. Jie dar vadina Mariją Dievo Motina, kaip „Dievą“ nurodydami jos sūnų. Šį jie vadina Didingiausiuoju, Aukščiausiuoju, Visa Ko Globėju – vardais, kurie turi būti priskiriami tik Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى). Pranašas (ﷺ) sakė:

„Allah, Aukščiausiasis yra pasakęs: „Adomo sūnus neigė Mane, ir jis neturėjo tam jokios teisės. Jis plūdo mane ir neturėjo tam jokios teisės… Jis plūsta sakydamas: Allah turi sūnų, kai tuo tarpu Aš esu Vienintelis, Amžinas Išsigelbėjimas. Aš negimdęs ir negimdytas, ir niekas Man neprilygsta.““ (Saheeh Al-Bukhari, An-Nasai)

Straipsnio autorius: Imam Kamil Mufti

Šaltinis: www.newmuslims.com