Islamas Lietuvoje, priešingai nei daugelyje Vakarų ar Šiaurės Europos šalių, žinomas jau nuo viduramžių. Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje kitų Europos visuomenių, tuo metu religijai buvo suteikta visiška laisvė, todėl tai sudarė palankias sąlygas priimti atvykėlius iš kitų kraštų, kitų kultūrų ir tikėjimų.
Jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės pajėgos – vadovaujamos Vytauto ir Jogailo – pliesdami žemės valdas link pietryčių, t.y. Juodosios jūros, o rytuose iki Maskvos didieji kunigaikščiai susidūrė su karinga Aukso Orda. Pastaroji buvo Čingischano sukurtos mongolų imperijos palikimas. Jos gyventojai – užkariautojų mongolų ir užkariautų tiurkų etninis darinys, ilgainiui įgavęs totorių vardą. Tad natūralu, kad tarp šių dviejų tautų susiformavo nevienareikšmiški santykiai.
Kiek daugiau nei prieš 600 metų Dydisis kunigaikštis Vytautas pakvietė persikelti kelis šimtus totorių šeimų į etnines lietuvių žemes, dabartinę Lietuvos Respubliką, kartu su savimi į mūsų šalį atsinešdami ir Islamo religiją bei jos papročius. Į Lietuvą atvykę totoriai apsistojo tam tikrose vietose: Trakuose, Vilniuje, netoli Alytaus (aplink Raižius) ir Švenčionyse. Totorių gyvenami kaimai puslankiu saugojo Trakus ir Vilnių nuo priešų antpuolių. Laikui bėgant jie čia pilnai įsitvirtino, kūrė šeimas, susilaukė vaikų, įsiliejo į visuomeninį gyvenimą. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė kunigaikščio Vytauto sargybą. Šios tautos kariai pagarsėjo kaip itin narsūs ir ištikimi – jų praktiškai buvo neįmanoma papirkti. Kartu su Vytautu totoriai dalyvavo garsiajame Žalgirio mūšyje (1410 m. liepos 15 d.). Net iki šių dienų galima sutikti keletą šio istorinio laikotarpio totorių tautybės palikuonių, kurie vis dar laikosi totoriškų papročių, praktikuoja musulmonų-sunitų religiją (islamą) ir praradę totorių kalbą, dabar kalba lietuviškai. Kur kas daugiau totorių gyvena šiandieninėje Baltarusijoje ir Lenkijoje – ypač ten, kur kadaise buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės. Dėl geografinės atskirties nuo likusio islamiškojo pasaulio, jų religinė praktika iš dalies skiriasi nuo kitų musulmonų sunitų, tačiau jie nėra laikomi atskira grupe.
Atkūrus Nepriklausomybę, likimo ir istorijos vingiai atbloškę į Lietuvą naujos kartos musulmonus: totorius iš Totorijos ir ne tik. Migracija tęsiasi iki šių dienų. Religinis gyvenimas atgyjo. Lietuvoje šiuo metu veikia keturios mečetės: Keturiasdešimt Totorių kaime, Nemėžio kaime, Raižių kaime (medinės) ir Kaune (mūrinė). Visos jos turi Lietuvos Respublikos saugomo kultūros paveldo objekto statusą.
Vilniuje, Lukiškėse, taip pat stovėjo medinė mečetė, tačiau ji buvo sugriauta visai neseniai – Sovietinės valdžios sprendimu, 1968 metais.
Mečetės išlaikomos ir prižiūrimos bendruomenės ar bendrijos administracijos surenkamų aukų bei LR Finansų ministerijos skyriamų lėšų tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų vadovybėms. Šios lėšos skirtos maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms. Mečetėse vyksta bendruomenės kultūrinė ir religinė veikla. Sutartu laiku vedamos ir pažintinės ekskursijos. Kiekvienoje mečetėje religinę veiklą, kongregacines kasdienes maldas, šventines maldas, islamišką švietimą vaikams ir suaugusiems veda imamas (musulmonų dvasininkas).
Dar įdomus faktas, kad XIX-XX a. Kėdainiuose stovėjo mečetė su mūriniu minaretu. Mečetė savo forma panaši į tuometines Osmanų imperijos (o būtent Balkanų regiono) statytas mečetes. Yra manoma, kad vykstant karui tarp Osmanų ir Rusijos imperijos, šią mečetę 1880 m. pastatė Osmanų imperijos kareiviai. Jie galimai buvo atvežti vokiečių kilmės Rusijos imperijos grafo Eduardo Totlebeno (1818-1884) ir apgyvendinti Kėdainiuose. Ši mečetė ne tik puošė grafo įkūrtą parką, bet ir joje meldėsi musulmonai. Deja, dabar išliko tik šios mečetės minaretas. Tai antras minaretas Lietuvoje.
Šaltiniai:
Tautinų mažumų departamentas prie LRV
Svetainės bernardinai.lt straipsnis: Totoriai Lietuvoje
Svetainės delfi.lt straipsnis apie totorius
VšĮ „Islamo kultūros ir švietimo centras”