Prietarai

Aprašymas: modernioje visuomenėje egzistuojančių pranašiškais laikomų ženklų (prietarų) apžvalga, tikėtina jų kilmė ir islamo pozicija šiuo klausimu.

Tikslai:

• Suprasti, kokie ženklai modernioje visuomenėje laikomi pranašiškais.
• Suprasti, ką tokie ženklai reiškia.
• Pateikti dažnai sutinkamus prietarus bei jų tikėtiną kilmę.
• Pateikti islamo poziciją prietarų klausimu.
• Pateikti maldą, sakomą atgailaujant dėl tikėjimo pranašiškais ženklais.

 

Nauji arabiški terminai:

Tijarah ( angl. tiyarah) – طِیَرَۃ – tikėjimas bloga ar gera lemiančiais ženklais.

Pranašiškas ženklas yra ženklas, pranašaujantis ateities įvykį. Vieni pranašiški ženklai laikomi sėkmę lemiančiais, kiti – pritraukiančiais blogį. Pasaulyje paplitę daug prietarų apie gerus ir blogus pranašiškus ženklus, todėl musulmonai turi aiškiai suprasti, kaip tai veikia jų tikėjimą. Pranašiški ženklai nėra tik beprasmės smulkmenos, kuriomis žmonės tiki – jie pagrįsti islamui prieštaraujančiomis, pagoniškomis idėjomis. Reikia pabrėžti, kad stabmeldystė neatsiranda pernakt. Pirmiausia atsiranda tokie prietarai, atvėriantys duris stabų, žmonių ir žvaigždžių garbinimui. Pamažu žmonės pamiršta tikruosius savo pranašų mokymus – tauchydą (monoteizmą) – ir sumaišo juos su prietarais. Islamas užtveria tam kelią ir su šaknimis išrauna kiekvieną prietarą, keliantį grėsmę vientisam, grynam tikėjimui, tauchydui.

Žemiau pateikiami keli nesuskaičiuojamų, plačiai paplitusių prietarų pavyzdžiai:

(1)   Sudaužyti veidrodį reiškia septyniems metams užsitraukti nesėkmę: prieš išrandant veidrodį, žmogus įdėmiai tyrinėjo savo atvaizdą, anuomet laikytą „kitu savimi“, vandens telkiniuose, tvenkiniuose ir ežeruose. Jei atvaizdas išsikreipdavo, tai laikyta artėjančios nelaimės ženklu. „Nesulaužomi“ metaliniai veidrodžiai senųjų egiptiečių ir graikų laikyti vertingais dėl savo magiškų savybių, tokių kaip neiškraipomas vaizdo atspindys. Po to, kai buvo išrasti stikliniai veidrodžiai, romėnai ėmė laikyti veidrodžio sudaužymą nelaimę pranašaujančiu ženklu, neva kiekviena jo dalelė atspindėjusi ir padalinusi žmogaus „kitą save“. Tariama nelaimės trukmė atėjo iš romėnų įsitikinimo, kad žmogaus kūnas atsinaujinąs kas septynerius metus, po ko jis tampąs iš esmės nauju žmogumi.

(2)   Beldimas į medį: senasis tikėjimas, jog dvasios arba saugo medžius, arba apsigyvena juose. Graikai garbino ąžuolą, nes šis buvo skirtas Dzeusui, keltai tikėjo medžiuose gyvenančiomis dvasiomis. Ir vieni, ir kiti tikėjo, kad šventųjų medžių palietimas atnešdavęs sėkmę. Airių tradicijose medžio palietimas yra būdas atsidėkoti gnomams už sėkmę. Pagonys turėjo panašius įsitikinimus apie medžių dvasias – saugotojas. Kinai ir korėjiečiai manė, kad gretimuose medžiuose pasilieka dvasios moterų, mirusių gimdant. Krikščioniškas medinis kryžius, laikomas sėkmės amuletu, taip pat tikėtina, jog yra susijęs su ankstesniais pagoniškais ritualais.

(3) Tikima, kad netyčinis druskos išpylimas lydimas nesėkmės, todėl ji pylama tik tyčia arba metama per kairį petį. Prietarai apie druską siekia biblijinius laikus, kai druska buvo labai vertinga prekė. Ji ne tik buvo brangi, bet ir būtina maistui išlaikyti, taip pat daug kur naudojama vietoj valiutos. Todėl druskos išpylimas laikytas kone šventvagišku įžeidimu ir neva palikdavęs žmogų atvirą šėtono pinklėms. Manoma, kad druskos metimas per petį apsaugo nuo šėtono, kai esi ypač pažeidžiamas. Esą druska arba apakinanti šėtoną, kad jis negalėtų paliudyti tavo klaidos, arba neleidžianti jam prisėlinti.

(4) Penktadienis, tryliktoji diena: jau šimtus metų vakarietiškoje kultūroje penktadienis, tryliktoji diena laikoma ypač nesėkminga. Tokia kombinacija atsiranda kartą per trejus metus ir yra neišvengiamai lydima įsišaknijusio prietaro. Ypač šią dieną žmonės vengia kelionių. Yra teiginių, esą numeris 13 buvo tyčia apjuodintas patriarchalinių religijų kunigų, nes reiškė moteriškumą. Skaičius trylika atitiko mėnulio (meanstruacijų) ciklų skaičių per metus ir buvo gerbiamas priešistorinių kultūrų, garbinusių deives. Hinduistai tikėjo, kad nesėkminga trylikai žmonių susirinkti vienoje vietoje. Tokį patį įsitikinimą turėjo senovės skandinavai. Tikėtina, kad daug nelaimingų biblijinių įvykių įvyko penktadienį, tarp jų Adomo ir Ievos išvarymas iš Edeno sodo, Visuotinis Tvanas ir tariamas Jėzaus nukryžiavimas.

Islamo pozicija pranašiškų ženklų klausimu

Prieš atsirandant islamui, arabai paukščių skridimo kryptį laikydavo gera arba bloga lemiančiu ženklu. Jei žmogus susiruošdavo į kelionę ir išvysdavo paukštį, praskrendantį virš jo kairėn, sugrįždavo namo. Tokia praktika buvo vadinama tijarah (angl. tiyarah). Senovės arabai pranašiškus ženklus įžvelgdavo paukščiuose, kitos tautos juos rasdavo kitur, bet iš esmės jie visi panašūs. Tijarah reiškia bendrą tikėjimą prietarais ir visi jie slepia širk (kitko nei Allah garbinimą). Islame tokie įsitikinimai laikomi nepagrįstais, nes veda prie labai svarbaus širdies akto – tikėjimo kitkuo nei Allah. Pranašas ﷺ yra pasakęs:

„Tijarah yra širk, ir tas, kuris tuo užsiima, nėra vienas iš mūsų. Allah išlaisvins nuo to (tokių įsitikinimų) tą, kuris juo pasikliauna“ (At-Tirmizi)

Pranašas turėjo omenyje, kad tokie pranašiški ženklai yra vien tik žmogaus vaizduotės vaisius, todėl neturėtų stabdyti jo nuo to, ką šis suplanavęs. Allah nepadarė paukščio skrydžio krypties gera ar bloga lemiančiu ženklu.

Pranašo ﷺ pasekėjai rimtai reagavo į draudimą tikėti pranašiškais ženklais. Ikrima sakė, kad kartą jiems sėdint su Ibn Abbu, Pranašo ﷺ kompanionu, virš jų galvų praskrido ir suklykė paukštis. Žmogus sušuko: „Dieve! Dieve!“ Ibn Abbas jį pataisė: „Tame nėra nei gero, nei blogo.“

Tokie prietaringi įsitikinimai priskiria Allah kūriniams gebėjimą lemti gera ar bloga. Be to, nesėkmės baimė ir sėkmės viltis yra nukreipiami į kitką nei Allah, kai turėtų būti visiškai nuo Jo priklausomi. Tokie įsitikinimai taip pat leidžia manyti, kad įmanoma nuspėti ateities įvykius, kai tuo tarpu Allah yra Vienintelis, kuris žino, kas nutiks ateityje. Allah ( سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى ) Korane liepia Pranašui ﷺ sakyti, kad jei šis būtų žinojęs tai, kas nematoma, Pranašas ﷺ būtų visokio gėrio pasiėmęs sau (Koranas 7:188).

Allah Pranašas ﷺ sakė:

„Tijarah yra širk, tijarah yra širk.“ (Abu Davūd)

 Kitame chadise jis ﷺ sakė:

„Kam kažką atlikti trukdo tijarah, tas įvykdė širk.“ (At-Tirmizi, Ibn Madžah)

 Kai pasekėjai paklausė, kaip išpirkti kaltę, Jis jiems liepė sakyti:

Arabiškai:

" اللَّهُمَّ لا خَيْرَ إِلا خَيْرُكَ ، وَلا طَيْرَ إِلا طَيْرُكَ ، وَلا إِلَهَ غَيْرُكَ "

Liet. transliteracija:

Allahuhumma lee khajra illee khajruk, ua laa tajra illa tajruk, wa la illaha illa ghairuk.

Vertimas: 

„O Allah, nėra kito gėrio nei iš Tavęs, kito ženklo nei iš Tavęs, ir kitos dievybės nei Tu.“ (Achmad, Tabarani)

 

Straipsnio autorius: Imam Kamil Mufti

Šaltinis: www.newmuslims.com