Pirmosios 10 dzul-hidža dienų: laikas, kuris stiprina tikėjimą, gerumą ir tarpusavio supratimą

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiek daug skubėjimo, informacijos triukšmo ir neretai – klaidingų įsivaizdavimų apie skirtingas religijas, tampa ypač svarbu kalbėti apie tikėjimo praktikas ne tik kaip apie ritualus, bet ir kaip apie vertybes, kurios formuoja žmogų.

Musulmonams viena ypatingiausių metų akimirkų yra pirmosios dešimt dzul-hidža mėnesio dienų. Tai laikas, kupinas dvasinio susikaupimo, gerų darbų, dėkingumo ir artumo su Dievu.

Pranašas Muchammadas ﷺ yra pasakęs: „Nėra dienų, kuriomis geri darbai Allahui būtų labiau mylimi nei šiomis dienomis.“

Šie žodžiai primena mums, kad tikėjimas nėra vien tai, ką nešiojame širdyje — jis atsiskleidžia mūsų veiksmuose, santykyje su artimaisiais, pagalboje kitiems ir nuoširdžiame troškime tapti geresniais.

Kodėl šios dienos tokios ypatingos?

Dzul-hidža yra mėnuo, susijęs su hadžu – piligrimyste į Meką, viena svarbiausių islamo praktikų. Tačiau net ir tie musulmonai, kurie šiuo metu nėra piligrimystėje, gali išgyventi šį laikotarpį kaip ypatingą dvasinio augimo laiką.

Tai dienos, kai kviečiama sulėtinti tempą, daugiau apmąstyti savo gyvenimą, stiprinti ryšį su Kūrėju ir sąmoningai daryti gerus darbus.

Galbūt žmonėms, mažiau pažįstantiems islamą, kai kurios praktikos gali atrodyti neįprastos. Tačiau iš tiesų daugelis jų kalba apie universalias vertybes — dėkingumą, discipliną, atjautą, dosnumą ir atsakomybę už kitą žmogų.

Ką musulmonai siekia daryti šiomis dienomis?

Padidinti gerų darbų skaičių

Islamas moko, kad net mažas nuoširdus geras darbas turi didelę vertę. Tai gali būti pagalba žmogui, geras žodis, aplankytas artimasis, paaukotas laikas bendruomenei ar parama tiems, kuriems jos reikia. Šiandien, kai visuomenėje kartais tiek daug susiskaldymo, tokie priminimai apie gerumą tampa dar reikšmingesni ir jungiantys.

Pasninkauti Arafato dieną

Pasninkas islame nėra tik susilaikymas nuo maisto arba tik per Ramadano mėnesį. Pasninkas tai savidisciplina, dėkingumas  ir vidinis apsivalymas. Jis padeda žmogui sustoti, labiau įvertinti tai, ką turi, ir stiprinti empatiją tiems, kurie gyvena nepritekliuje.

Dažniau melstis ir prisiminti Allahą

Musulmonams malda – ne pareiga be jausmo, o būdas atrasti vidinę ramybę, kryptį ir ryšį su Dievu. Tokios praktikos šiandien gali būti suprantamos ir kaip sąmoningo sustojimo akimirkos pasaulyje, kuriame mes nuolat skubame.

Prašyti atleidimo ir atnaujinti savo ketinimus

Kiekvienam žmogui reikia akimirkų, kai galima pažvelgti į save nuoširdžiai. Šios ypatingos dienos musulmonams yra priminimas apie atgailą, nuolankumą ir galimybę pradėti iš naujo.

Skaityti Koraną ir gilinti žinias

Islamo tradicijoje žinių siekimas yra labai skatinamas. Korano skaitymas – tai ne tik religinė praktika, bet ir kvietimas apmąstyti gyvenimo vertybes, etiką bei santykį su kitais žmonėmis.

Eid al-Adha – dalijimosi ir rūpesčio šventė

Šis ypatingas laikotarpis taip pat veda į Eid al-Adha – Aukojimo šventę, vieną svarbiausių musulmonų metų švenčių.

Šios šventės ištakos siekia pranašo Ibrahimo (Abraomo) istoriją – pasakojimą, kuris musulmonams simbolizuoja gilų pasitikėjimą Dievu, nuoširdų atsidavimą ir tikėjimą net sudėtingiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Islamo tradicijoje pasakojama, kad Ibrahimui buvo duotas sunkus išbandymas, tačiau jo pasitikėjimas Dievu ir paklusnumas buvo toks stiprus, kad šis įvykis tapo ne netekties, o gailestingumo, tikėjimo ir vilties simboliu. Todėl Aukojimo šventė nėra apie patį veiksmą – ji pirmiausia kalba apie žmogaus ketinimą, nuoširdumą ir pasirengimą dalintis tuo, ką turi.

Tradiciškai šios šventės metu maistu dalijamasi su šeima, artimaisiais, kaimynais ir stokojančiais žmonėmis. Tai primena, kad šventės džiaugsmas islame nėra skirtas tik asmeniniam išgyvenimui – jis įgauna tikrą prasmę tada, kai juo dalijamasi su kitais.

Tokios šventės tampa ne tik religine tradicija, bet ir proga stiprinti žmogišką artumą bei tarpusavio supratimą.

Kodėl apie tai svarbu kalbėti?

Gyvename visuomenėje, kur skirtingos kultūros, tikėjimai ir gyvenimo būdai susitinka kasdien. Tačiau tikras supratimas neatsiranda savaime — jis auga per pažinimą, dialogą ir pagarbų smalsumą.

Per dažnai nuomonė apie musulmonus formuojama ne per tikrą pažinimą, o per trumpus socialinių tinklų vaizdo įrašus, sensacingas antraštes ar iš konteksto ištrauktus momentus. Kartais tai būna net slapta nufilmuotos akimirkos, neatsiklausus žmonių leidimo, kurios nepadeda suprasti realybės, o tik stiprina atstumą bei klaidingus įsivaizdavimus.

Tačiau musulmonai nėra nei tolimas, nei naujas reiškinys Europoje. Islamas yra ne tik gyva ir įvairi šiuolaikinės Europos visuomenės dalis, bet ir Europos istorijos dalis.

Tai svarbu prisiminti ir Lietuvoje. Islamo istorija mūsų krašte siekia apie septynis šimtus metų, kai kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija čia įsikūrė totoriai musulmonai. Jų religinės tradicijos, papročiai ir tikėjimo praktikos tapo Lietuvos istorinio ir kultūrinio audinio dalimi, perduodama iš kartos į kartą iki šių dienų.

Lietuvos Respublika šį istorinį tęstinumą taip pat pripažįsta — musulmonų sunitų religinė tradicija pagal hanafi mazhabo mokymus priklauso Lietuvoje istoriškai pripažintoms tradicinėms religinėms bendrijoms. Jų veikla reglamentuojama Lietuvos Respublikos teisės aktais, o religinių bendrijų teisiniai klausimai administruojami valstybės institucijų, tarp jų ir Teisingumo ministerijos.

Todėl kalbėdami apie musulmonų religines praktikas, kalbame ne apie kažką svetimo ar tolimo. Kalbame apie žmones, kurie buvo ir yra mūsų visuomenės dalis — mūsų kaimynus, kolegas, gydytojus, mokytojus, studentus, šeimas.

Parengė: islamasvisiems.lt