Širk ir jo rūšys (2 dalis)

Aprašymas. Islamo pozicija kitų dievybių asociavimo su Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) ir išimtinai Jam priklausančių savybių priskyrimo kam nors kitam klausimais. Antra dalis: tęsinys apie didįjį širk.

Tikslai. Atskirti širk Allah Visagalio garbinimo rūšyse:

• širk meilėje;
• širk maldavime;
• širk paklusnume;
• įvairias kitas širk formas.

Arabiški terminai:

Du’a دُعَاء, (dgs. ʾadʿiyah أدْعِيَة) – prašymas, maldavimas.

Didysis širk: širk garbinime, kuris turi būti skirtas vien tik Allah

Šioje širk kategorijoje garbinimo veiksmai nukreipiami į ką nors kita nei į Allah Aukščiausiąjį ir atpildo už garbinimą siekiama ne iš Kūrėjo, o iš kūrinio. Meldimasis, nusilenkimas ir galvos padėjimas ant žemės (prieš ką nors) yra garbinimo veiksmai, kurie turi būti skiriami vieninteliam Allah.

„Kai jie plaukia laivu, tai šaukiasi Allah, nuoširdžiai Jam paklūsdami, bet kai Jis saugiai atplukdo juos į sausumą, jie vykdo širk.“ (Koranas, 29:65)

Širk vienintelio Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) teisėje būti garbinamam pavyzdžiai:

• Teisingai mylėti Allah Aukščiausiąjį reiškia Jį garbinti. Viena iš didžiojo širk formų yra mylėti ką nors taip, kaip reikia mylėti Allah. Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى ) yra vienintelis, kurį reikia mylėti besąlygiškai. Meilė Allah Aukščiausiajam skiriasi nuo meilės tėvams, sutuoktiniui ar savo vaikams, nes ją papildo baimė ir pamaldumas, verčiantys melstis Jam, pasitikėti Juo, tikėtis Jo malonės, bijoti Jo bausmės ir Jį vienintelį garbinti. Taip mylėti – dievinti – ką nors kita yra širk meilėje. Musulmonas neturi prie nieko kito nei Allah Visagalis prisirišti tokia širdį pavergiančia meile. Širdis prisiriša prie galios, turtų, žavesio, moterų, muzikos, narkotikų, alkoholio ir daug kitų dalykų.  Šie tampa žmogaus valdovais, jis trokšta jų dieną ir naktį, o kai gauna, visais būdais stengiasi išlaikyti. Todėl Pranašas ﷺ sakė, jog žmogus, garbinantis pinigus, visada bus apgailėtinas.[1]

O Korane sakoma:

„Ir žmonijoje yra tų, kurie garbina kitus šalia Allah kaip Jam lygius. Jie myli juos taip, kaip jie myli Allah. Bet tie, kurie tiki, myli Allah (labiau nei bet ką kita).“ (Koranas, 2:195)

• Prašymas, maldavimas (du’a) yra garbinimo dalis, kaip sakė Pranašas ﷺ:

„Maldavimas yra garbinimo esmė.“ (Abu Davūd, Al-Tirmizi, Achmad)

Meldimasis šventiesiems, teisingiesiems ar kam nors kitam neatneš laukiamos pagalbos, nes melstis reikia vieninteliui Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى), ir kas elgiasi kitaip, vykdo didįjį širk. Tai galioja meldimuisi, šaukimuisi ar maldavimui, skirtiems netikroms dievybėms, pranašams, angelams, šventiesiems, stabams ar dar kam nors kitam nei Allah. Krikščionys meldžiasi žmogui – Dievo Pranašui Jėzui, kurį jie tiki buvus Dievo įsikūnijimu. Katalikai meldžiasi šventiesiems, angelams ir Marijai kaip „Dievo motinai“.  Širk yra ir melstis Pranašui Muchamedui ar teisingiesiems Jo pasekėjams, tikintis, jog šie atsakysią į maldas:

„Sakyk: „Man uždrausta garbinti tuos, kurių jus šaukiatės vietoj Allah.““ (Koranas, 6:56)

„Ir nesišauk nieko kito nei Allah – tai tau nei padės, nei pakenks, bet būsi tarp paklydusių.“ (Koranas, 10:106)

„Jei meldiesi jiems, jie negirdi tavo maldos, o jei ir girdėtų, negalėtų į ją atsakyti. Teismo Dieną jie tavęs nepripažins. Niekas tau negali duoti tiek, kiek Jis, kuris yra Žinantis.“ (Koranas, 35:14)

• Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى) yra vienintelis visų reikalų tvarkytojas ir Valdytojas. Allah yra Aukščiausiasis Teisėjas [2] ir Įstatymų Leidėjas. Jis nustato, kas gera, o kas bloga. Taip, kaip materialusis pasaulis paklūsta Jam, taip ir žmonės privalo paklusti moraliniams ir religiniams savo Valdovo reikalavimams – Valdovo, kuris atskyrė, kas jiems yra naudinga, o kas žalinga. Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى ) vieninteliui priklauso valdžia, Jis nustato garbinimo aktus, moralines normas ir socialinių santykių bei elgesio standartus. Korane pasakyta:

„Jam priklauso sukūrimas ir valdžia.“ (7:54)

„Tik nuo Allah priklauso įstatymai. Jis įsakė jums negarbinti nieko kito, tik Jį. Tai yra teisinga religija, bet dauguma žmonių to nežino.“ (Koranas, 12:40)

Paklusimas religiniams vadovams, kai jie aiškiai prieštarauja Allah Aukščiausiojo nurodymams, yra didžiojo širk forma:

„Jie (žydai ir krikščionys) pasiskyrė savo rabinus ir vienuolius (…) savo valdovais.“ (Koranas, 9:31)

Jie priskyrė partnerius Allah Visagaliui ne tiesiogiai melsdamiesi jiems, bet noriai priimdami savo rabinų ir dvasininkų pakeitimus tame, kas Allah Visagalio religijoje yra leistina, ir kas draudžiama. Jie suteikė savo religijos vadovams autoritetą, kurį turi tik Allah Aukščiausiasis – skirti dieviškus įstatymus. Pvz., Romos katalikų Bažnyčios Popiežius turi autoritetą nuspręsti, kaip turi būti garbinamas Dievas. Jis turi teisę interpretuoti, keisti ir atšaukti tiek savo įvestus, tiek ir ankstesniųjų popiežių nustatytus įsakymus, jis sprendžia apie liturgines apeigas ir pasninkavimą.

• Prisiekti kuo nors kitu, nei Allah (سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى).

• Paaukoti gyvulį norint pagerbti ir įtikti kam nors kitam nei Allah.

• Eiti ratais aplink šventųjų kapus. Nusilenkti prieš žmones ar kapus.

• Siekti kitos aukštesnės jėgos pagalbos nei iš Allah Visagalio, prašyti angelų ar šventųjų pagalbos, kurios šie negali suteikti.

• Laikyti ką nors tarpininku tarp savęs ir Allah, melstis jiems ir prašyti jų atleidimo.

Autorius: Imam Kamil Mufti

Šaltinis: www.newmuslims.com

________________________________________________________

Išnašos:

[1] Sachych Al-Bukhari

[2] Dievo egzistavimo įrodymas, paremtas aukščiausiosios Valdžios buvimu, Vakarų teologų vadinamas „moraliniu argumentu“.