Kai tyla tampa neapykantos sąjungininke

Atsakydami į privačiai užduodamus klausimus po kiekvieno publikuoto įrašo, tikrai matome ir suprantame, kad Lietuvai dar yra reikalingas nuoseklus švietimas apie žmogaus teises, kultūrų įvairovę, religinę toleranciją, diskriminacijos prevenciją ir pagarbų bendravimą tiek darbo vietose, tiek viešojoje erdvėje. Neapykanta nėra nuomonė – ji turi realias pasekmes žmonių gyvenimams, jų saugumo jausmui ir galimybėms visavertiškai dalyvauti viešajame gyvenime. Esame visada atvira bendruomenė dialogui, tarpusavio pažinimui ir iniciatyvoms, kurios skatina didesnį supratimą bei pagarbą vienas kitam.

Skaidri ir ilgalaikė migracijos bei integracijos politika yra itin svarbi. Integracija negali būti palikta vien legaliai į Lietuvą atvykusių migrantų atsakomybei, ypač kai nemaža jų dalis čia atvyksta vietos darbdavių ar institucijų kvietimu. Tai yra bendras valstybės, savivaldybių, švietimo įstaigų, darbdavių ir visos visuomenės uždavinys. Tik nuoseklus visų pusių įsitraukimas gali prisidėti prie sėkmingos integracijos, socialinės sanglaudos ir ilgalaikės naudos valstybei.

Kartu norime pabrėžti, kad Kauno musulmonų bendruomenė nėra atsakinga už migracijos politikos formavimą ar valstybės priimamus sprendimus šioje srityje. Kaip ir dera religinei bendruomenei, savo maldos namuose priimame visus tikinčiuosius, nepriklausomai nuo jų rasės, tautybės, pilietybės ar politinių pažiūrų. Mus vienija tikėjimas, pagarba vienas kitam ir bendros žmogiškosios vertybės.

Viešojoje erdvėje plika akimi galime pastebėti komentarų, kuriuose juntamas ne tik priešiškumas, bet ir tam tikras pasitenkinimas kito žmogaus sunkumais ar nelaimėmis. Toks piktdžiugiškumas nesprendžia problemų ir nestiprina visuomenės. O tokie pastovųs reiškiniai turėtų sulaukti didesnio sociologų, antropologų, psichologų ir kitų socialinių mokslų specialistų dėmesio bei suprasti, kokie socialiniai, kultūriniai ar ekonominiai veiksniai skatina tokių žmonių neapykantos kalbą, priešiškumą ir empatijos stoką kitų žmonių atžvilgiu.

Deja kartais susidaro įspūdis, kad vis dar ne iki galo suvokiame, kokiomis vertybėmis remiasi šiuolaikinė Europa – žmogaus orumo apsauga, lygybė prieš įstatymą, diskriminacijos netoleravimas ir pagarba žmogui nepriklausomai nuo jo kilmės, religijos ar tautybės. Brandi demokratija matuojama ne tuo, kaip ji elgiasi su dauguma, o tuo, kaip ji elgiasi su mažumomis ir pažeidžiamiausiais žmonėmis.

O gal vietoje kasdienių kaltinimų ar stereotipų vertėtų drąsiai paklausti savęs: ką galime padaryti geriau? Kaip kurti aplinką, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi gerbiamas ir saugus? Kaip užtikrinti, kad mūsų valstybė žengtų koja kojon su geriausiomis Europos žmogaus teisių, integracijos ir socialinės sanglaudos praktikomis? (apart Vokietijos, Švedijos ar Prancūzijos yra ir kitų ES šalių).

O tokiais momentais kai tikintieji susiduria su sunkumais jie stiprybės ieško tikėjime bei maldoje, pvz: „ieškau prieglobsčio pas Allahą nuo sunkių išbandymų, nuo nelaimės užgriuvimo, nuo blogo likimo ir nuo priešų piktdžiugos.“

Tegul Allahas suteikia kantrybės, išminties ir stiprybės išlikti oriems, net kai susiduriame su neteisybe, stereotipais ar neapykanta.

Amin.