Pranašo ﷺ tradicijos išsaugojimas (1 dalis)

Aprašymas. Įžanga į chadisų rinkimą, jų saugojimą ir perdavimą.

Pirmoji dalis: dieviškasis sunnos apsaugojimas ir pirmasis chadisų rinkimo etapas.

Tikslai:

Supažindinti su chadisų rinkimu.
Dieviškosios apsaugos sunnai priežastis ir būtinybė.
Išmokti vertinti chadisų perdavimą, ypač jų užrašymą pranašo Muchammedo ﷺ (tebūnie jam taika ir Allah palaima) gyvenimo metais.
Įvardinti būdus, kuriais Pranašas ﷺ mokė sunnos.
Įvardinti būdus, kuriais pranašo kompanionai mokėsi Sunos iš Pranašo ﷺ .

Arabiški terminai:

Sunna – سُنَّة – terminas sunna geriausiai apibūdina visą tai, ką Pranašas ﷺ sakė, darė arba tai, kam pritarė.

Chadisas (dgs. -ai) – أحادِث ) حَديث ) – tai pranešimas arba pasakojimas. Islame tai yra užrašytas pasakojimas apie Pranašo Muchammedo ﷺ veiksmus bei tai, ką jis yra sakęs.

Zakah – زَكَاة – privaloma labdara.

Po Korano, sunna ir chadisai yra antrasis šaltinis, kuriuo remiasi islamo mokymai ir teisė. Suna apima visus musulmono gyvenimo aspektus, įskaitant maldą, pasninką, chadžą, zakah, vedybas, skyrybas, vaikų globą, karą ir taiką. Tam, kuris priėmė islamą senesniais laikais, kaip ir dabar, iškart reikia Korano ir sunos. Taip, kaip iš musulmono reikalaujama priimti Korano tiesą ir sekti ja, taip jis įpareigotas priimti ir sekti Pranašo ﷺ chadisais.

Ši pamoka yra įžanga į chadisų rinkimo mokslą. Ji neapima visų chadisų išsaugojimo aspektų. Tiesiog norima pažymėti, jog chadisai buvo užrašomi ir įsimenami nuo Pranašo ﷺ laikų, ir pabrėžti ankstyvųjų musulmonų pastangas, siekiant išsaugoti ir perduoti Pranašo ﷺ mokymus.

Dieviškas sunnos apsaugojimas

Allahas Aukščiausiasis sako Korane:

„Juk Mes – Mes atsiuntėme Priminimą, ir išties juk jį saugome.“ (15:9)

Šioje ajoje „priminimas” reiškia visą tai, ką Allahas سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى (tebūnie Jis Išaukštintas) atskleidė: tiek Koraną, tiek ir sunną. Allahas pažada juos apsaugoti ir tai logiška. Koranas yra paskutinis Allaho سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى apreiškimas, o pranašas Muchammedas ﷺ yra paskutinis Allaho سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى pranašas. Allahas سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى Korane įsako musulmonams sekti sunna. Jei ši nebūtų apsaugota, Allahas būtų liepiantis mums tai, kas neįmanoma: sekti sunna, kuri arba nebuvo išsaugota, arba neegzistuoja! Kadangi tai prieštarautų dieviškajam teisingumui, Allahas turėjo išsaugoti sunną. Kaip matysime šiose pamokose, Allahas per žmones naudojo įvairius būdus, kuriais apsaugojo sunną.

Pirmasis chadisų rinkimo etapas

Chadisų perdavimas Pranašo ﷺ gyvenimo metais

Pranašui ﷺ esant gyvam, jo veiksmai ir posakiai buvo perduodami vieno žmogaus kitam rašytine ar žodine forma. Reikia paminėti, kad pats Pranašas ﷺ pats duodavo nurodymus perduoti tai, ką jis mokęs. Yra svarių istorinių įrodymų, kad kai žmogus priimdavo islamą, Pranašas ﷺ atsiųsdavo pas jį vieną ar kelis savo kompanionus, kurie ne tik mokydavo šį Korano, bet ir paaiškindavo, kaip Knygos įsakymus vykdyti praktikoje, t.y. sunną.

Kai ankstyvosiomis Medinos laikotarpio dienomis pas Pranašą ﷺ atėjo Rabi’a siųsti žmonės, Pranašas ﷺ baigė savė mokymus jiems šiais žodžiais: „Prisiminkite tai ir perduokite tiems, kuriuos palikote.“[1] Kitąsyk jis nurodė: „Grįžkite pas savo žmones ir išmokykite juos šių dalykų.“[2]

Taip pat užfiksuota, kad pas Pranašą ﷺ ateidavo žmonės ir reikalaudavo mokytojų, kurie galėtų juos išmokyti Korano ir sunos: „Atsiųskite mums žmonių, kurie išmokytų mus Korano ir sunnos.“[3]

Piligriminės kelionės metu, po to, kai Pranašas ﷺ įsakė musulmonams laikyti vienas kito gyvybę, nuosavybę ir garbę neliečiamomis, jis pridūrė: „Tas, kuris yra čia, turi perduoti šią žinią tam, kurio nėra.“[4]

Suprantama, kad Pranašo pasekėjai gerai žinojo, jog sunna turėjo būti sekama, nes įsakymas paklusti Pranašui ﷺ visais klausimais buvo Korane. Kai Mu‘adh ibn Džabal buvo Pranašo ﷺ paskirtas Jemeno valdytoju ir buvo paklaustas, kaip jis spręs bylas, jo atsakymas buvo: „Pagal Allahą سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى Knygą“. Vėl paklaustas, kas bus, jei jis neras nurodymo Allaho سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى Knygoje, jis atsakė: „Pagal Allaho سُبْحَانَهُ وَ تَعَالَى Pasiuntinio ﷺ sunną.“[5]

Taigi Pranašo ﷺ gyvenimo laikotarpiu sunna buvo pripažinta galinčia duoti atsakymus religiniais klausimais. Jis ﷺ pirmiausia mokė sunnos trimis būdais:

Žodiniu mokymu: pats Pranašas ﷺ buvo savo sunnos mokytojas. Norėdamas padėti savo pasekėjams suprasti ir įsiminti, jis pakartodavo svarbius dalykus tris kartus. Išmokęs pasekėjus, jis klausydavo jų, ką šie išmokę. Svečius iš kitų genčių apgyvendindavo Medinos žmonės, kad galėtų mokyti juos Korano ir sunnos.

Diktuodamas raštininkams: suskaičiuota, kad Pranašas ﷺ turėjęs 45 raštininkus, kurie jam rašydavę. Jis siuntė laiškus karaliams, valdovams, genčių vadams ir musulmonams valdytojams. Kai kuriuose laiškuose buvo teisiniai nurodymai dėl zakah, mokesčių ir garbinimo būdų. Pranašas ﷺ diktavo keliems kompanionams, tokiems kaip Ali ibn abi Talib, Abdullah bin Amr bin al-Aas ir įsakė, kad jo paskutinysis pamokslas (khutba) būtų perduotas Abu Šah iš Jemeno.

Praktiškai demonstruodamas: Pranašas ﷺ mokė apsiprausimo, maldų, pasninkavimo ir piligrimystės. Kiekvienu gyvenimu klausimu Pranašas ﷺ duodavo praktinius nurodymus su aiškiomis instrukcijomis, kaip sekti jo pavyzdžiu. Jis sakė: „Melskitės, kaip matote mane meldžiantis“ ir „Mokykitės iš manęs chadž kelionės ritualų“. Jis steigė mokyklas, nurodė joms skleisti žinias, ragino jas mokyti ir mokytis, pasakodamas apie atpildą mokytojams ir mokiniams.

Taip pat ir Pranašo ﷺ pasekėjai naudojo tris mokymosi būdus, kuriuos taikė Pranašas ﷺ savo sunnos mokyme:

Įsiminimą: Pranašo ﷺ kompanionai įdėmiai klausydavosi kiekvieno Pranašo ﷺ žodžio. Mečetėje iš Pranašo ﷺ jie mokydavosi Korano ir chadisų. Kai Pranašas ﷺ išeidavo, jie imdavo kartoti, ką išmokę. Anas bin Malik, Pranašo ﷺ tarnas, sakė:

„Mes sėdėjome su Pranašu ﷺ, gal šešiasdešimt žmonių, ir Pranašas ﷺ mokė juos chadisų. Vėliau, kai jis dėl kažkokio reikalo išėjo, mes kartojome tai tarpusavyje, ir, kai mes išėjome, atrodė, lyg tai būtų užgimę mūsų širdyse.“[6]

Kadangi ne visi galėjo dalyvauti Pranašo ﷺ mokymo rateliuose, tie, kurių nebuvo, mokydavosi iš dalyvavusiųjų. Kai kurie buvo susitarę lankyti ratelius pamainomis, kaip Umar darė su savo kaimynu. Sulait, vienas iš Pranašo ﷺ kompanionų, buvo gavęs žemės iš Pranašo ﷺ. Jis turėjo įprotį būti ten kurį laiką, o tada grįžti į Mediną mokytis to, ką praleidęs. Jis taip gėdijosi nelankęs visų Pranašo ﷺ pamokų, kad paprašęs Pranašo ﷺ atsiimti žemę iš jo, nes ši sulaikanti jį nuo mokymosi ratelių lankymo.[7]

Užrašymą: kompanionai taip pat mokėsi chadisų juos užrašydami. Pirmasis pasekėjų chadisų užrašymo pavyzdys yra Hammam ibn Munabbih „Sahifah”, apie kurį bus kalbama kitoje pamokoje. Antrasis yra „As-Sahifah As-Sadiqah”, kelių šimtų chadisų rinkinys, priklausęs kompanionui Abdullah bin Amr ibn Al-As. Abdullah sakė:

„Aš prašiau Allah Pasiuntinio ﷺ leidimo užrašyti tai, ką išgirdau iš jo ,ir jis leido man, ir aš tai surašiau.“[8]

Imamo Achmed „Musnad” yra 626 chadisai iš Abdullah. Bukhari pats vienas užrašė 8, o Muslim – 20, iš kurių 7 yra bendri.

Praktikavimą: pasekėjai praktiškai įgyvendindavo viską, ką buvo išmokę ar užrašę. Pakanka paminėti, kad Ibn Umar užtruko aštuonerius metus, kol išmoko sūrą „Karvė” (Al-Bakara).

Išnašos:

[1] Miškat

[2] Sachych Al-Bukhari

[3] Sachych Muslim

[4] Sachych Al-Bukhari

[5] Tirmizi and Abu Daūd

[6] Khatib, al-Džami.

[7] Abu ‘Ubaid, al-Amual.

[8] Ibn Sa’d.

Straipsnio autorius: Imam Kamil Mufti

Šaltinis: www.newmuslims.com