Musulmonų šeimos tradicijos

Islamas mūsų šalyje atsirado apie 14-16 amžius, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje kunigaikščio Vytauto pakviesti įsikūrė totoriai. Didžiąją dalį čia atsikėlusiųjų sudarė išeiviai iš Aukso ordos ir Krymo chanato. Didesnėse totorių gyvenvietėse jie statėsi mečetes, praktikavo savo tikėjimą - islamą, laikėsi su tuo susijusių tradicijų. (Daugiau apie tai galite skaityti čia: Islamo atsiradimas Lietuvoje) Ilgą laiką totoriai buvo vieninteliai musulmonai Lietuvoje. Jie pasižymėjo savo tolerantiškumu kitiems tikėjimams, todėl net viduramžiais nepatyrė didelių persekiojimų.

Vis dėlto Lietuvos musulmonų religinis gyvenimas, žvelgiant į istoriją nuo jo pradžios čia iki dabartinių laikų, patyrė ir pakylimų, ir nuosmukių. Tai ypač atsispindi musulmonų maldos namų skaičiuje skirtingais laikotarpiais. Įvairiais laikais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje buvo apie 50 mečečių. Po paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo liko septyniolika mečečių. 19 a. Rusijos imperijoje religinės totorių bendruomenės priespaudos nepatyrė, todėl mečečių atsirado dar daugiau. Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos Respublikoje buvo 17 maldos namų, Lietuvos Respublikoje - 3, Baltarusijos SSR - 4. Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės sudarė sąlygas religiniam atgimimui, tačiau Baltarusijoje mečetės buvo uždaromos ir naikinamos. Po Antrojo pasaulio karo musulmonų religinis gyvenimas apmirė. Liko tik dvi veikiančios mečetės, iš kurių viena Baltarusijoje, o kita Lietuvoje, Raižiuose, nors Lenkijoje dvi mečetės veikė be jokių kliūčių. Kiti maldos namai buvo nacionalizuoti ir pradėti naudoti visiškai su tikėjimu nesusijusioms veikloms. Kai kuriose iš jų įsikūrė valstybės institucijos, muziejai, jos buvo naudojamos kaip grūdų sandėliai. Šiuo laikotarpiu apskritai visų tikėjimų reikšmė sunyko. Musulmonų bendruomenė prarado ne tik maldos namus, bet sumenko ir jų religija bei dvasinė kultūra.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę situacija ėmė keistis. Totoriai Lietuvoje atsigręžė į savo tautinį palikimą ir etninę kultūrą, o tuo pačiu ir savąjį tikėjimą - islamą. Įsikūrė ir iki šiol veikia bent keletas nedidelių musulmonų bendruomenių įvairiuose miestuose ar kaimuose, o 1998 metais buvo įkurtas Muftiatas. Lietuvos musulmonų bendruomenėms buvo grąžinti maldos namų pastatai, teritorijos aplink. Su užsienio ir vietinių musulmonų religinių bendruomenių pagalba bei finansavimu mečetės, kurių šiuo metu veikia keturios, buvo suremontuotos ar rekonstruotos. Taip pat buvo atnaujinti ryšiai su Artimųjų rytų musulmonų šalimis, todėl Lietuvos musulmonams atsivėrė galimybės atlikti piligrimines keliones į Meką (Saudo Arabijoje).

Nors totoriai ilgą laiką buvo beveik vieninteliai musulmonai Lietuvoje, po Nepriklausomybės musulmonų bendruomenė pradėjo keistis. Čia pradėjo važiuoti islamo tikėjimo užsienio svečiai, studentai, verslininkai, kurie ilgesniam ar trumpesniam laikui apsistojo mokymuisi, darbui arba gyvenimui. Atsivėrus langui į kitas šalis, išaugus žingeidumui, poreikiui ir norui šiame vartotojiškame pasaulyje, skubančioje visuomenėje ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus ir ieškoti ryšio su Viešpačiu, atsiradus tiesioginiams ryšiams su musulmonais iš kitų šalių, platesnėms galimybėms pažinti ir sužinoti apie islamą, Lietuvos musulmonų bendruomenę nuolat papildo lietuviai ir lietuvės, atrandantys ir savo noru priimantys islamo tikėjimą. Didžioji dalis naujų musulmonų gyvena užsienyje, gausiausiai - Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, o iš viso galima suskaičiuoti virš 3 000 musulmonų, gyvenančių Lietuvoje ir už jos ribų, iš kurių pagal 2011 m. Gyventojų surašymą apie 2700 sudarė totoriai.

Keičiantis bendruomenei, totorių, mečečių imamų, užsienio studentų bei lietuvių musulmonų pastangomis buvo atgaivintas ir religinis gyvenimas: vyksta penktadieninės maldos, mečetėse arba Islamo kultūros ir švietimo centre organizuojamos sekmadieninės paskaitos, organizuojamos bendros šventės. Mažesniuosiuose totorių bei kitų musulmonų gyvenamuose miesteliuose vyksta gražūs draugiški bendruomenės susitikimai. Lietuviai musulmonai yra aktyvūs ir virtualiai – siekiama žinių apie islamą bei dalinamasi informacija apie religinę bendruomenės veiklą. Lietuvos musulmonų bendruomenės religinis gyvenimas yra darnus ir aukštos religinės moralės, kuri paklusta Dievo valiai.

Nepaisant aktyvios ir stiprios bendruomenės, viena didžiausių problemų, su kuria susiduria didelė dalis Lietuvos musulmonų – arabų kalbos nemokėjimas. Koranas, musulmonų knyga, pranašui Muchammedui buvo apreikštas arabų kalba. Jis skaitomas ir tiksliausiai suvokiamas būtent šia kalba, todėl visi vertimai tėra laikomi prasmių vertimais. Ilgą laiką Koranas Lietuvos musulmonams apskritai buvo prieinamas tik užsienio kalbomis, daugiausia rusiškai arba angliškai, vokiškai, tačiau 2010 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo išleistas literatūrinis Korano reikšmių vertimas į lietuvių kalbą. Vis dėlto Lietuvos musulmonams arabų kalbos nemokėjimas apsunkina maldos atlikimą, nes tenka ją mokytis atmintinai, nevisada suvokiant žodžių prasmę. Be to, nors ir turėdami Korano vertimą lietuviškai, jie negali jo skaityti ir suvokti originalo kalba, todėl tenka apsiriboti tik perpasakojamu prasmės vertimu.

Lietuvos musulmonų religinis ir su juo glaudžiai susijęs kasdieninis gyvenimas nuo seno vyksta mečetėse. Mečetė musulmonams -  ne tik Viešpaties, arabiškai vadinamo Allahu, garbininimo vieta. Tai yra ir bendruomenę suburiantis centras, kuriame vyksta metinės šventės, sudaromos santuokos, švenčiamas vaikų gimimas, vyksta pamokos, priimami svečiai, daromi vyrų, moterų, vaikų susibūrimai, laikoma nedidelė islamiškos literatūros bibliotekėlė.

Lietuvoje esančios mečetės yra kuklios, be ištaigingų puošybos elementų, grindis dengia kilimai. Kadangi mečetėse atliekama malda, kurios vienas iš reikalavimų yra švari maldos vieta, prieš įžengiant į mečetę batai paliekami jos prieangyje. Nors visos Lietuvos mečetės turi minaretus – bokštelius ant stogų, iš kurių paprastai per garsiakalbius arba gyvu balsu turėtų būti sakomas azanas, kvietimas į maldą, - Lietuvoje azanas sakomas tik mečetės viduje.

Apie Lietuvos mečetes ir jų istoriją daugiau galima paskaityti temoje „Mečetės, islamiški centras, turistinė vieta“.

Kiekviename žingsnyje musulmonas turėtų prisiminti savo Kūrėją, jo visi darbai ir veiksmai turėtų atliekami vardan Dievo, o kasdienį musulmono gyvenimą apgaubia aukščiausia paklusnumo, nusižeminimo ir dėkingumo Viešpačiui išraiška - malda. Svarbi tikinčiojo pareiga - ją atlikti penkis kartus per dieną, kad ir kur žmogus būtų, kad ir ką beveiktų. Vyrai, jei tik yra galimybė, turėtų melstis su bendruomene, o moterys gali tai atlikti ir vienos namie, nors, priešingai nei dažnai manoma, mečetėse jos taip pat gali, o kartais net ir raginamos, lankytis.

Šiuo metu Kauno mečetės ir Vilniaus islamo centro durys yra atviros kiekvienos kasdienės maldos metu, o kitos trys Lietuvos mečetės Nemėžyje, Raižiuose ir Keturiasdešimt Totorių kaime atrakinamos tik penktadienio popietę, iš anksto susitarus su administracija. Šią dieną visus musulmonus, vyrus ir moteris, vaikus ir vyresniuosius, apjungia bendra penktadieninė malda mečetėje, vadinama Salut ul Džumuah. Ji nėra privaloma moterims bei esantiems kelionėje, bet privaloma kiekvienam musulmonui vyrui. Vis dėlto, kadangi Lietuvoje musulmonų bendruomenė nėra ypač didelė ir išsibarsčiusi po įvairius miestus, ši diena savaitėje tampa tiek vyrų, tiek moterų ir vaikų susibūrimo diena.

Lietuvos musulmonų bendruomenė labai įvairi ir tuo galima įsitikinti būtent šią dieną. Tuo metu mečetėse susirenka daugybė įvairių tautų atstovų, bendraujančių pačiomis įvairiausiomis pasaulio šalių kalbomis – vien pamokslas dažnai sakomas dviem (lietuvių ir rusų, rusų ir turkų, lietuvių ir arabų, ir t.t.), o svarbesni pranešimai dažnai net ir keturiomis ar penkiomis kalbomis. Nepaisant šių išorės skirtumų, visus musulmonus sujungia bendra meilė Viešpačiui ir malda, atliekama arabų kalba, vedama imamo.

Be Salat ul Džumuah metuose dar yra dvi svarbios šventės, kai musulmonų bendruomenė susirenka kartu atlikti Viešpaties garbinimo veiksmus ir džiaugsmingai švęsti – tai Id al Adcha -  عيد الأضحى, Aukojimo šventė, ir Id al Fitr -عيد الفطر, Pabaigos (nutraukimo) šventė (po Ramadano mėnesio pasninko). Šių švenčių esmė išreikšti dėkingumą, paklusnumą Dievui. Kasmet jų data pagal Grigalijaus kalendorių keičiasi, kadangi musulmonai vadovaujasi Chidžros kalendoriumi ir dienų skaičių mėnesiuose nustato pagal mėnulio judėjimą aplink žemę (mėnulio fazes). Per šias šventes Kauno mečetė, Vilniaus islamo centras, Nemėžio mečetė pilna garbintojų, o kartais jie įsitaiso net ir lauke ant kilimėlių, patiestų priešais mečetes. Švenčių pradžią lydi malda, į kurią anksti ryte turi rinktis visi: vyrai, moterys ir vaikai. Po maldos mečetėse prasideda vaišės. Tapo beveik įprasta, kad po to šventimas persikelia į Raižius, kur susirenka visi norintys pirmąją dieną praleisti kartu. Šventės tęsiamos namuose ar svečiuose dar tris dienas. Sukuriama bendruomeniška aplinka, tiek suaugusieji, tiek vaikai gauna daug dėmesio, dovanojamos dovanos. Gausiai aukojama labdara (sadaka) -  pinigai bei įvairūs daiktai. Id al Adcha šventė dar išsiskiria tuo, kad jos metu, prisimenant Pranašo Abraomo (Ibrahimo) ir jo sūnaus Ismailo (Izmaelio) istoriją, aukojamos avys arba jaučiai, o paskerstų gyvulių mėsa padalinama tarp bendruomenės narių, didesniąją dalį skiriant vargingiesiems. Labai svarbus giminių, kaimynų lankymas, kvietimas į svečius musulmonus ir nemusulmonus. Šeima ir giminystės santykių palaikymas yra labai didelė vertybė islame, tai laikoma darnios visuomenės pagrindu.

Dar vienas ypatingas metų laikas – Ramadanas. Tai yra devintasis islamiškojo kalendoriaus, musulmonų vadinamo Chidžros kalendoriaus, mėnuo, kuriuo metu musulmonai, užjausdami vargšus ir siekdami apsivalyti savo sielas bei gauti Dievo malonę, visą dieną nuo aušros iki saulės laidos praleidžia be maisto ir vandens. Jau keli metai Ramadano mėnesio metu Kauno mečetėje ir Vilniaus islamo centre kas vakarą musulmonai susirenka bendrai vakarienei – iftarui –إفطار‎ - nutraukti visos dienos pasninką. Iftarą lydi pokalbiai tikėjimo temomis, Korano skaitymas ir speciali, tik šį mėnesį atliekama naktinė malda - taravych -  تراويح‎.

Pagrindiniai Lietuvos musulmono gyvenimo etapai – santuokos sudarymas, vaikų gimimas, laidotuvės – glaudžiai susiję su islamu.

Islame tikima, kad vesdamas žmogus išpildo pusę savo tikėjimo, taigi santuoka, vadinama nikah - نکاح, užima labai svarbią vietą žmogaus gyvenime. Lietuvoje santuoką tarp dviejų musulmonų arba tarp musulmono ir krikščionės arba žydės sudaro imamai (musulmonų dvasininkai) mečetėje, islamo centre, jaunųjų namuose ar kitoje vietoje.

Ceremonijoje privalo dalyvauti du liudininkai, gali dalyvauti ir kiti svečiai, jaunųjų šeimos. Be to, moteris turi turėti globėją, taip vadinamą uali (wali) -وَلِيٌّ , iš savo šeimos narių-vyrų arba kartais, kai kitaip neįmanoma, kitą garbingą ir patikimą bendruomenės narį, kuris išleistų moterį už pasirinkto jaunikio, atstovautų jos interesus, patartų jai santuokos sudarymo klausimais, padėtų susitarti dėl santuokinės dovanos moteriai. Vestuvių dieną jaunieji sudaro santuokos sutartį, kurioje be svarbiausio susitarimo sudaryti šeimą, galima įtraukti ir kitas islamui neprieštaraujančias sąlygas dėl bendro gyvenimo ateityje.

Šioje sutartyje taip pat susitariama ir vyras įteikia moteriai savo santuokinę dovaną vadinamą mahr -مَهْرٌ, kuri paprastai būna pinigai, auksas, juvelyriniai dirbiniai ar koks nors kitas turtas. Dažnai klystama galvojant, kad ši dovana skirta moters šeimai ar net jos tėvui, o ne pačiai moteriai, nors pagal islamą ši dovana tampa būtent jaunosios turtu ir net skyrybų atveju lieka jai. Po oficialiosios vestuvių dalies apie santuoką pranešama bendruomenei, todėl kartais jaunieji pasirenka suruošti šventę su užkandžiais pačioje mečetėje (ualyma -وَلِيمَةٌ - šventinė puota).

Lietuvoje mečetėje taip pat gali būti švenčiamas ir vaiko gimimas – taip vadinama akyka -عَقيقَةٌ, dažniausiai daroma septintąją dieną po kūdikio gimimo. Tą dieną aukojami gyvuliai – du, kai gimsta berniukas, ir vienas, kai gimsta mergaitė. Paaukoto gyvulio mėsa atiduodama labdarai, o iš dalies jos paruošiami pietūs visiems šventės dalyviams. Kūdikiui suteikiamas vardas ir jis parodomas dalyvaujantiems.

Vienas išskirtinių ritualų – gimusiam berniukui nuskutami plaukai. Šių gyvenimo švenčių, kaip ir visų islamiškų švenčių metu, apsieinama be muzikos, tačiau jas lydi maldos, priminimas apie Viešpatį, dėkojimas Jam, o taip pat gyvas bendravimas, dalinimasis maistu su visais susirinkusiais ir ypač vargingaisiais bendruomenės nariais, o už visą tai, svetingumą ir dosnumą, tikimasi Dievo palaimos savo gyvenimo kelyje šiame pasaulyje ir Amžinybėje.

Musulmonui mirus, vadovaujantis Koranu ir Pranašo Muchammedo tradicija, atliekami specialūs pasiruošimo laidoti ir laidojimo ritualai. Mirusįjį stengiamasi palaidoti kuo greičiau, paprastai iki tos pačios dienos saulės laidos, tačiau dėl teisinių dalykų dabar tai nevisada pavyksta padaryti. Mirusiojo kūnas yra nuplaunamas, ištepamas kamparu ir įvyniojamas į audeklą. Būtent jame, o ne karste, kūnas ir laidojamas. Prieš laidojimą, atliekama speciali laidojimomalda džanaza -صلاة ألجنازة , kurioje turi pareigą dalyvauti kiekvienas suaugęs musulmonas, žinantis apie tikėjimo brolio ar sesers mirtį.

Kapo duobėje kūnas paguldomas ant dešinio šono, veidu į Meką. Kapas užpilamas žemėmis, suformuojamas nedidelis kauburiukas, o vieta gali būti pažymima nedideliu akmeniu tik tam, kad būtų žinoma, jog toje vietoje palaidotas žmogus. Kapai neturėtų būti aptveriami, ant juos žyminčių akmenų nieko nerašoma, nėra statomi jokie paminklai, antkapiai ar kiti statiniai, paprastai žaliuoja natūrali veja arba plyti smėlis, žemė, todėl tik akmenys išduoda, kad toje vietoje yra kapinės. Nors Lietuvos musulmonų, kurių daugumą iki šiol sudarė totoriai, laidojimo ritualai laikui bėgant įgijo keletą vietinės kultūros bruožių, pagrindiniai islamiški laidojimo ritualai yra išlaikyti ir praktikuojami.

Lietuvoje yra išlikusių daug istorinių musulmonų kapinių. Kai kurios senosios totorių-musulmonų kapinės, įkurtos prieš kelis šimtus metų, yra miesteliuose ar kaimuose, kur tebėra ar kada nors buvo mečetės. Dabar įvairių tautybių musulmonai, tiek Lietuvos, tiek čia viešėję ir mirę, laidojami Raižių kapinėse Alytaus rajone, Nemėžio, Bazorų, Švenčionių, Keturiasdešimt Totorių kapinėse. Musulmonų kapai Lietuvoje yra kuklesni ir paprastesni nei katalikų.

Tai ypač akivaizdu senosiose totorių-musulmonų kapinėse, kuriose auga medžiai, žaliuoja žolė, nėra specialių paminklų ar antkapių. Tačiau ir šios kapinės turi savitus, šiai teritorijai būdingus bruožus - kapą žymi du žemi akmenys, didesnis - ties mirusiojo galva, mažesnis - ties kojomis, su kitoje nei kapas pusėje įraižytais arabiškais maldos žodžiais ar visiškai be to (žr. nuotrauka dešinėje). Aiškiai skiriasi naujesni kapai, kurių priežiūra dėl ilgo gyvenimo šalia krikščionių bei istorinių aplinkybių praeitame šimtmetyje laikui bėgant tapo kiek panašesnė į krikščioniškųjų kapinių. Juos žymi didesni paminklai ne tik su arabiškais, turkiškais, baltarusiškais, lenkiškais užrašais ar islamiška simbolika (pusmėnuliu), bet ir mirusiųjų nuotraukomis ant jų, ant kapo pasodintos gėlės, o kartais ir antkapiai. (žr. nuotrauka kairėje).

Musulmonai taiko specialius reikalavimus kai kuriam maistui. Islamas visiškai draudžia alkoholio, kiaulienos, kraujo, dvėselienos ir tai savo sudėtyje turinčių produktų pirkimą, pardavimą ir vartojimą, o kita gyvulių ar paukščių mėsa turi būti halal (chalal) - حَلال. Tai reiškia, kad gyvūnai turi būti auginami bei paskersti pagal tam tikras sąlygas, užtikrinančias sveiką auginimą, maitinimą ir greitą, nekankinančią, be streso mirtį.

Užsienyje, net neislamiškose šalyse, halal ženklas gerai žinomas ir kai kur netgi tapęs mėsos produkcijos kokybės ženklu, tokią mėsą renkasi vartoti vis daugiau nemusulmonų. Lietuvoje, priešingai, iki šiol gyvenantiems mieste ir negalintiems patiems pasiskersti gyvulių, iki siol yra sunku tokios mėsos gauti, todėl musulmonų bendruomenė pasirūpina tokiu maistu pati ar perka iš patikimų užsienio tiekėjų, kurių produkcija pažymėta halal ženklu.

Visdėlto, kolkas halal produkcijos didesnio pasirinkimo ir informacijos apie tai trūksta, dažniausiai žinia apie ją sklinda tik iš lūpų į lūpas. Maitinimo vietų, kurios atitiktų halal reikalavimus, be veganiško ir vegetariško maisto kavinių, iš viso yra tik keletas. Taigi Lietuvoje halal rinka vis dar laisva.

Daugiau apie halal produkciją Lietuvoje skaitykite: „Halal – islamiški produktai ir paslaugos“.

Musulmonai išsiskiria iš kitų ne tik savo tikėjimu, ritualais, bet ir apranga bei išvaizda. Priklausomai nuo šalies, vietovės, tautos gali būti įprastesni vienokie ar kitokie aprangos stiliai, tačiau bendri reikalavimai visiems išlieka vienodi.

Musulmonėms moterims viešumoje privaloma užsidengti. Jos dėvi laisvus, kuklius, figūros neišryškinančius drabužius, dengiančius visą kūną, nuo galvos iki pėdų, išskyrus veidą ir plaštakas ir skareles, dengiančias plaukus, krūtinę. Visa musulmonės apranga, vadinama chidžiab - حِجابٌ, kas išvertus tiesiogiai iš arabų kalbos reiškia “apdangalas, uždanga”. Tai merginoms tampa privaloma sulaukus fizinės brandos.

Musulmonai vyrai irgi turi savus reikalavimus. Jų apranga taip pat turi būti kukli, neaptempta, dengianti kūną nuo bambos iki kelių. Jie privalo nešioti ne ilgesnes nei kulkšnių kauliukai kelnes. Be to, vyrams draudžiama visiškai nuskusti barzdą, todėl jos paprastai auginamos bent kumščio ilgumo.