fbpx

Mečetės, islamiški centrai, turistinė vieta

Lietuva – vienintelė iš Baltijos šalių, turinti mečečių

Mečetės Lietuvoje pradėtos statyti XV a., nors daugiausia jų rašytiniuose šaltiniuose minima XVI a. – Trakų, Vilniaus, Naugarduko, Daubutiškių ir kt. mečetės. Tačiau XVII – XIX a. karai, teritorijos padalijimas ir Lietuvos musulmonų migracija šalies viduje ir į užsienį lėmė vienų statybą, kitų išnykimą. 1914 m. dar buvo 25 mečetės, tačiau penkios iš jų buvo sugriautos per Pirmąjį pasaulinį karą.

Šiuo metu iš viso likusios keturios: viena Kaune, dvi Vilniaus rajone (Nemėžio ir Keturiasdešimt totorių kaimuose) ir dar viena Alytaus rajone, Raižiuose. Tikintieji nepraranda vilties pastatyti dar vieną pačioje sostinėje, Vilniuje, vietoje 1968 m. nugriautos medinės Lukiškių mečetės.

Lietuvos musulmonai kaip pavyzdį mečetėms naudojo pranašo Muchamedo maldos namus Mekoje ir Medinoje. Tai buvo kvadrato formos nedideli pastatai su dvišlaičiu stogu (Trakų, Lukiškių (iki 1866 m.) Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetės), arba trišlaičiu stogu (Raižių mečetė, Lukiškių (po 1867 m.)), bei nedideliu minaretu ant viršaus. Pagal formą mečetės atrodydavo panašios į bažnyčias. Totoriai mečečių statybai naudojo medį, todėl daug jų sudegė, buvo perstatomos, restauruojamos, o dėl to keitėsi jų fasadai ir apdaila. Tik XX a. antroje pusėje imta statyti mūrinius pastatus (Kauno, Minsko mečetės).

Keturi išskirtiniai mečečių architektūriniai bruožai:

  1. kvadratinis arba stačiakampis pastatas su dvišlaičiu stogu (pvz. Keturiasdešimties Totorių kaime esanti mečetė);
  2. stačiakampis pastatas su keturšlaičiu ir ilgesniu viršumi;
  3. keturšlaitis stogas su ketera, su aukštesniu minaretu, esančiu frontalioje pastato dalyje.
  4. pastatas su dvišlaičiu arba trišlaičiu stogu ir nedideliu minaretu ant viršaus.

Lietuvos mečetės paprastai buvo statomos kaimuose ar mažuose miesteliuose, išskyrus mečetę Kaune, stovinčią buvusių miesto senųjų kapinių musulmonų-sunitų konfesijos teritorijoje. Mečetes supa vaizdingi kraštovaizdžiai, aplinka puošia veja. Šalia mečečių dažnai yra musulmonų kapinės (mizarai).

Lietuvos mečečių, išskyrus dabartinės mečetės Kaune, turinčios du aukštus, maldos salės išilgai dalinamos į dvi dalis: viena skirta moterims, kita – vyrams. Taip pat ir du įėjimai į moterų ir vyrų puses. Šias dvi dalis skiriančioje sienoje dėl akustinių priežasčių yra padarytas bestiklis langas, uždengtas lengvo audinio užuolaida. Dabartinė Kauno mečetė turi vieną įėjimą, tačiau du aukštus, iš kurių antrasis yra erdvus balkonas, skirtas moterims. Į jį patenkama laiptais, esančiais po dešine, tik įėjus į mečetės maldos salę pirmame aukšte, kur meldžiasi vyrai.

Mečetės vienoje sienoje yra michrabas – niša, rodanti Mekos, maldos, kryptį. Dešinėje michrabo pusėje yra pakyla ant laiptelių, vadinama minbaru, ant kurios palypėjęs imamas (musulmonų dvasininkas) skaito pamokslą. Lietuvos mečečių sienos puoštos labai kukliai – ant jų kabo muhirai – kaligrafiškai užrašytos arabiškos ištraukos iš Korano. Grindys išklotos didesniais ir mažesniais maldos kilimėliais, ant kurių musulmonai meldžiasi, bet yra ir suolų (kėdžių) vyresniems bei ligotiems žmonėms, kuriems sunku melstis nusilenkiant iki žemės. Mečetėse yra įvairios islamiškos literatūros, knygų, lankstinukų, Koranas originalia arabų kalba ir vertimų į įvairias kalbas.

Šaltinis:

  • Doc. dr. Miškinienė Galina. Lietuvos totorių kultūra ir jos reikšmė // Lietuvos totoriai.  2012, Nr. 1-3, p. 27. Prieiga per internetą: Lietuvos totoriai 2012 Nr. 1-3 [Žiūrėta 2014-01-02].
  • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.
  • Mečetė Kaune

    Kauno mečetė (u.k. 1151), Totorių g. 6, Kaunas (54.894436,23.928371)

    Mečetė yra atrakinta kiekvieną dieną kasdieninių maldų metu. Taip pat čia veikia vaikų ir suaugusiųjų savaitgalinė mokykla  "Minaretas".

    Dėl informacijos prašome kreiptis į Kauno m. musulmonų bendruomenės administraciją el. paštu: kauno.mecete@gmail.com

    Grupinės ekskursijos organizuojamos kartu su turizmo specialiste, gide. Kontaktai: facebook puslapis "Turiningai".

    Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Mečetės istorija

    Kadaise, Kauno totoriai (etninė tauta, kuri nuo XIV amžiau apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) XVI- XIX amžiuje palei Nemuno upės krantą (vad. Totorių skvere) turėjo medinę mečetę, kuri per Napoleono kariuomenės žygius 1812 m. žiemą, buvo sudeginta.  Nuo to laiko totoriai neturėjo bendrų maldos namų.

    1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu pagal patvirtintą Kauno plėtros planą buvo įsteigtos Kauno senosios kapinės, kuriose proporcingai pagal to meto gyventojų etninę ir religinę priklausomybę buvo suskirstyti atitinkami sklypai: katalikų bažnyčiai, liuteronams, stačiatikių bažnyčiai ir musulmonams (anksčiau vadinamų magometais). Šiai religinei konfesijai buvo skirtas apytiksliai vienas hektaras sklypo.

    Kai kaipinės buvo paskirstytos, vietinis totorių kilmės kaunietis Aleksandras Iljasevičius, žinomos “Turkiškos kepyklos” Kaune savininkas, tarpininkaudamas su vietine valdžia, gavo leidimą statyti naujus Dievo namus musulmonams paskirtoje teritorijoje. 1906 metais, jis pastatė medinę mečetę (10x8 m² dydžio) Kauno senujų kapinių komplekse. Ši mečetė buvo pastatyta jo mirusių tėvų atminimui, kurie buvo palaidoti totorių kapinėse (miziare) pagal musulmonų tikėjimo papročius. Taip pat netoli mečetės buvo pastatytas medinis pastatas, kuris buvo paskirstytas į imamo namus ir mokyklėlę (medrasą). Visa teritorija buvo prižiūrima bei aprūpinta gražiu sodu.

    Kapinėse buvo laidojami vietinės totorių musulmonų bendruomenės nariai. Šios bendruomenės narių buvo apie 120. Yra žinoma, jog netoli totorių musulmonų kapinių buvo palaidoti apie šimtas turkų kareivių, kurie mirė nelaisvėje Kaune per Rusijos – Osmanų karą 1877 – 1878 metais.

    Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos Respublika atgavo Nepriklausomybę ir atkūrė savarankišką valstybę, kuriuos laikinoji Lietuvos Respublikos sostine tapo Kaunas (Vilnius tuo metu buvo okupuotas Lenkijos). Miestas greitai modernizavosi bei plėtėsi.

    1930 metais Kaunas mini jubiliejų – Vytauto Didžiojo mirties metines. Vyriausybė ruošėsi paminėti šiuos metus ne tik gausiais renginiais, bet ir naujomis statybomis. Jubiliejiniais metais buvo suplanuota pastatyti gausybę visuomeninės paskirties pastatų. Kaip rašoma to meto spaudoje,„Kauno tikintieji – jų yra apie 50 šeimynų, – valdžios padedami, pastatė šią naują mečetę vietoje senos, kuri buvo pastatydinta apie 1906 metus totorio, didžturčio Iliasevičiaus, garsiosios kadaise Kauno „turkų kepyklos“ savininko.“ Mečetė, savotiškas paminklas Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atsikrausčiusiems totoriams, išsiskyrė kaip vienintelės sakralinio pobūdžio statinys laikinojoje sostinėje, skirtas pažymėti šiai datai.

    Tuo pat metu buvo įgyvendintas ir kitas pasiūlymas: tuometę Ūkio gatvę pervadinti Totorių vardu. Pastatą projektuoti pasirinkti architektai Adolfas Netyksa ir Vaclovas Michnevičius. Taip iškilo vienintelė mūrinė mečetė Baltijos šalyse, Kauno tarpukario sumodernintų rytietiškų formų architektūrinis statinys. Mečetės statybos trūko kelis metus. Ji ofcialiai atidaryta Žalgirio mūšio minėjimo dieną - 1933 m. liepos 15 d.

    Šioje kompaktiškoje, nedidelio tūrio mečetėje susipina istorinės formos ir rytietiški motyvai, kuriais išryškinama statinio paskirtis. Pastato siluetą formuoja tipiški mečečių architektūros elementai – elipsinis kupolas ir nedidelis minaretas.

    Mečetė veikė iki pat 1946 metų: bendruomenė organizavo maldas ir kitas religines apeigas. Religinė veikla tęsėsi iki 1947 metų. Kai mečetė buvo nusavinta tuometinės Kauno miesto valdžios, vykdant TSRS komunistinės partijos įsakymą, musulmonų bendruomenė buvo visiškai suardyta. Sovietų laikais, maldos namų paskirtis buvo pakeista: joje veikė cirkas. O 1959 m. visos kapinės buvo panaikintos ir vietoj jų įrengtas "Ramybės parkas". Šiandien nematyti jokių kapinių.

    1972–1973 m. pagal architekto Z. Dargio projektą mečetė buvo remontuota ir pertvarkyta į kultūrinį objektą. Buvo planuota sukurti Rytų meno muziejų, iš pietų pusės pristatyta atvira gelžbetoninė galerija (pavėsinė). Į šią galeriją galima buvo papulti per duris, įrengtas michrabo* vietoje. Rytinėje mečetės teritorijos dalyje buvo įrengtas fontanas.

    1985 m. pastatas su dviem priestatais, pastoge ir kiemo įrenginiais buvo perduotas M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Muziejui pastatas buvo nereikalingas ir jo nenaudojo. Pastatas užkaltais langais ir išdaužytomis grindimis stovėjo tuščias.

    Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m., Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerijos nurodymu „Dėl Kauno mečetės grąžinimo Kauno musulmonų bendruomenei“ ir M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus perdavimo-priėmimo aktu, mečetė ir kiti statiniai buvo perduoti Kauno musulmonų bendruomenei.

    Tais pačiais metais įvyko pirmosios religinės bendruomenės pamaldos. Mečetės atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos ir Kauno miesto valdžios atstovai, Lenkijos ir Baltarusijos totorių delegacijos, musulmonų atstovai iš užsienio šalių (Anglijos, Rumunijos, Turkijos, Saudo Arabijos). Iškilmes filmavo Saudo Arabijos televizija.

    Iki pat 2000 m. Kauno musulmonų bendruomenė imamo (dvasininko) neturėjo. Šiai bendruomenei atstovavo bendruomenės pirmininkas gerbiamas ponas J. Ridzvanavičius. Taip pat bendruomenės labui aktyviai dirbo gerbiamas profesorius R. Makaveckas ir ponia M. Krinickaitė bei keli studentai iš musulmoniškų šalių. Religines apeigas, kaip penktadieninę maldą, mečetėje pravesdavo imamas iš Raižių mečetės J. Chaleckas. Tik nuo 2000 metų bendruomenės pirmininku ir imamu buvo išrinktas gerbiamas R. Jakubauskas. 

    2007–2008 metais Lietuvos Vyriausybė skyrė lėšų mečetės remonto išlaidoms padengti. Buvo sutvarkytas ir sustiprintas iš išorės minaretas, stogas, nudažytas fasadas iš lauko pusės, sutvarkyta šildymo sistema, pakeista maldos salių kiliminė danga.

    Tęsiant LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo diplomatinių santykių tradiciją su kaimyninėmis šalimis, Lietuvos musulmonų bendruomenė nuo pat  Nepriklausomybės laikų užmezgė bendradarbiavimą su Turkijos vyriausybe, todėl nuo 2008 m. Kauno mečetėje religines apeigas, talkindami tuometiniam imamui, pradėjo vesti ir imamai iš Turkijos. Ilgiausiai šias pareigas (nuo 2013 iki 2018 m.) atliko gerbiamas imamas A. Belge iš Turkijos. O ilgametį pirmininką 2017 metais pakeitė gerbiamas pirmininkas S. Okat. Nuo 2019 metų jis tapo ir imamu.

    Bendruomenei pavykus išvystyti gerus santykius su Turkijos vyriausybine institucija TIKA, 2018–2019 metais buvo atliktas visos mečetės išorės, vidaus ir aplinkos kapitalinis remontas kartu bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos. 2019 m. lapkričio 25 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos posėdyje nutarta suteikti Kauno mečetei (u.k. 1151) nacionalinį reikšmingumo lygmenį bei apibrėžti teritorijos ribas.

    Kauno musulmonų bendruomenė yra maža, apie 300–500 narių iš Kauno miesto ir rajono. Bendruomenės veikla organizuojama administarcijos ir jos narių savanorystės pagrindu. Šiuo metu šios bendruomenės nariai skirtingų tautybių, nes pagal islamo tradiciją bendruomenėje nėra toleruojamas rasizmas ar neapykanta kitai tautybei. Mečetė yra Dievo namai, į juos visi ateina vieno vedami – šlovinti Aukščiausiąjį. Mečetė atvira visiems.

    Taigi nuo pat Nepriklausomybės laikų Kauno musulmonų bendruomenė saugo ir prižiūri mečetę, joje iki šiol yra atliekamos šventinės maldos (penktadieniais ir per dvi didžiąsias šventes), atrakinamos durys ir kitomis įprastomis dienomis. Bendruomeninė veikla toliau saugo paveldą ir tęsia tradicijas.

    Mečetės teritorijos istorija

    Mečetės teritorijos žemės sklypas yra buv. Kauno senųjų kapinių sudedamoji dalis. Buvusios Kauno senosios kapinės įsteigtos 1847 m. Sklypai buvo skirti įvairių religinių konfesijų bendruomenės narių laidojimui, bet nebuvo draudžiama statyti mokyklų, maldos namų ir kt. Tai stipriai pakeitė Kauno miesto urbanizaciją.

    Mečetės teritorijoje iki 1930 metų stovėjo nedidelė medinė mečetė (1906 m.), du gyvenamieji namai su gražiu sodu. Nors Kauno savivaldybės nuomone visi pastatai buvo „persenę, pavojingi gaisro atžvilgiu ir antisanitariniame stovyje“, jų griovimo terminai atidėlioti iki pat karo. Trakų ir Totorių gatvės kampe būta ir musulmoniškų kapinių (miziaras). Jos buvo atitvertos tvora, pasak pačių vietinių totorių, 1935 metais „visai pakenčiamai tvirta ir geros išvaizdos, ir galinčią stovėti nekurį laiką.“ O Ūkio gatvė pervadinta Totorių vardu.

    Tuometinė Kauno miesto valdžia nutarė Kauno senųjų kapinių teritoriją paversti miesto „Ramybės parku“. Pagal projektą buvo iškeltos kapinės ir nutiesti nauji takai.

    1998 m. mečetės žemės sklypas buvo išnuomotas bendruomenei. Taip ji atgavo savo istorinį sklypą – 0,8405 ha. Teritorijoje yra aukštų medžių ir menkaverčių krūmų.

    2019 m. atlikti visos mečetės teritorijos archeologiniai žvalgymai. Išvadoje paminėta, kad nėra rastas nei vienas palaidojimas, todėl bendruomenė planuoja aptverti visą teritoriją ažūrine metaline tvora, sutvarkyti takus ir įrengti parkavimą.

    Visoje mečetės teritorijoje pagal islamo (musulmonų-sunitų) religinius kanonusyra draudžiama: vedžioti šunis, niokoti augalus, šiukšlinti ir triukšmauti. Tai yra sakralinė vieta, skirta meditacijai ir šeimos poilsiui.

    Šaltiniai:

    Kultūros vertybių registras, Kauno mečetės u.k.1151

    Laurinaitis Paulius Tautvydas, Petrulis Vaidas. Totorių mečetė Kaune

    Totorių paminklas Vytautui Didžiajam 

    Kauno apskrities totorių bendruomenė 

  • Islamo centras Vilniuje

    VšĮ "Islamo kultūros ir švietimo centras" ir Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė,  www.islamo-centras.lt  Smolensko g. 19, Vilnius (54.674036,25.259133)

    Islamo centro direktoriaus: A. Beganskas, mob. +370 67903415. El. p. beganskas@islamo-centras.lt Atrakinta kiekvieną dieną kasdieninių maldų metu.

    Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    2013 metais vietinių musulmonų, gyvenančių Lietuvoje, iniciatyva, su Turkijos ambasados paramą, atidarytas Islamo kultūros ir švietimo centras. Šio centro direktorius yra Aleksandras Beganskas. Šiose patalpose taip pat registruota Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė (reg. kodas 192092980) ir Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių taryba-Muftiatas (į.k. 305094056)

    Čia yra erdvios maldos patalpos vyrams ir moterims, dvi mokymosi klasės. Centre vyksta Vilniaus islamiškos mokyklos religinės pamokos moterims, vyrams ir vaikams (oficialus Facebook puslapis: Vilniaus islamiška mokykla) ir Totorių kultūros centro folkloro ansmablis "ILSU" (oficialus Facebooks puslapis: Totorių kultūros centras). Ramadano metu po vakarinės maldos čia organizuojami iftarai (pasninko nutraukimo vakarienės). Yra nedidelė virtuvė.

  • Maldos patalpos Klaipėdoje

    Klaipėdos krašto musulmonų bendruomeninės "Iman" maldos patalpos, Tilžės g. 49 (2 aukštas į kairę), Klaipėda

    klaipedos-musulmonu-bendruomene

    Klaipėdoje nuo 2009 metų vietos totorių bendruomenės "Nur" iniciatyva buvo įsteigta Klaipėdos krašto musulmonų bendruomenė "Iman". Nuo 2009 pamaldos vyko viešbučio konferenijos salėje. O 2012 metais bendruomenė nuomojasi nedideles patalpas, kuriose įrengtos maldos patalpos kartu su islamiška biblioteka.

    Bendruomenės patalpos yra atviros kiekvieną penktadienį Džumua (penktadieninės) maldos metu. Ją atrakina ir uždaro imamas Rubin Šakhmanov. Dėl papildomo lankymo ir informacijos prašome kreiptis į Klaipėdos k. musulmonų bendruomenės pirmininką Šamilį Gumerovą tel. + 370 6 87 42145 arba el. paštu: imanIslam.lt@gmail.com ir shamil@imanislam.lt 

    Bendruomenės internetinė svetainė: www.imanislam.lt

    Visą informaciją apie renginius, maldos laikus, vykstančias pamaldas, pamokas ar susirinkimus galima rasti Facebook bendruomenės grupėje.

    Video apie bendruomenės veiklą

     
  • Mečetė Keturiasdešimt Totorių kaime

    Mečetė Keturiasdešimt Totorių kaime, Keturiasdešimt Totorių k., Totorių g. 28A, Vilniaus r. (54.562194, 25.170355).

    Norėdami užeiti į mečetės vidų, prašome paskambinti iš anksto ir susitarti su pirmininke Fatima Buinovska. Jos tel. kontaktas: +370 61839105.

    keturiasdesimt-tortoriu-mecete Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Keturiasdešimt Totorių kaimas – viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje, išlikusių iki mūsų laikų. Yra įvairių teorijų apie šio kaimo pavadinimą. Viena iš jų, tai, kad apie 1630 m. kaime buvo 42 totorių namai. Kita teorija teigia, kad sąvoka "keturiasdešimt" yra grynai tiurkiškas elementas šio kaimo pavadinime, kadangi tiurškiškai tai reiškia, ne tik skaičių, bet ir apskritai gausumą.

    Šiame kaime buvusi mečetė pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1558 metais, tačiau manoma, kad ji sudegė per Napoleono žygį į Rusiją. Kaimo viduryje stovi iki šių laikų išlikusi medinė mečetė, pastatyta 1815 metais. Tai viena seniausių mečečių Lietuvoje.

    Šalia mečetės yra musulmonų kapinės (mizaras), o pačio kaimo apylinkėse yra dar trejos senos totorių kapinės. Senosios kapinės tikriausiai mena kaimo įkūrimo laikus, čia gali būti XIV - XVII amžių kapai, jie pažymėti tiktai akmenimis. Kitose kapinėse seniausi kapai yra su XVII amžiaus antrosios pusės užrašais.

    Mečetė yra stačiakampio plano, keturšlaičių skardiniu stogu. Stogo viršuje yra nedidelis minareto bokštelis, tačiau nuo kitų Lietuvos totorių mečečių ji neturi michrabo – arkos sienoje, atkištos į Mekos pusę.

    Sovietų laikotarpiu mečetė buvo uždaryta. Musulmonų bendruomenei ji grąžinta 1980 metais, o 1993 metais buvo suremontuota ir atnaujinta. Ji pripažinta valstybės saugomu istorijos ir architektūros paminklu.

    1997 m. šalia mečetės, minėdami apsigyvenimo Lietuvoje 600-ąsias metines, pastatytas paminklinis akmuo.

    Šaltiniai:

    • Baranovskaja Irena. Keturiasdešimt Totorių. Prieiga per internetą: Keturiasdešimt Totorių [Žiūrėta 2014-01-02].
    • Čekmonas Valerijus ir kiti. Lietuvos tautinės mažumos : kultūros paveldas. Vilnius: Kronta, 2001.
    • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.
  • Mečetė Nemėžyje

    Mečetė Nemėžyje, Totorių g. 4, Nemėžio k., Vilniaus r. (54.635509, 25.357279).

    Kontaktinis telefonas, norint užeiti į mečetės vidų, +370 67903415 kviesti Aleksandrą Beganską. Prašom paskambinti bent prieš 1 dieną. Galima kreiptis tiesiai į pirmininką Tairą Kuznecovą, numeriu: +370 68695210. Jis gali taip pat atrakinti mečetę, bet reikia susitarti prieš 1 savaitę.

    Nemėžio mečetė Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Šalia Minsko plento, netoli Vilniaus yra senas kaimelis, pavadinimu Nemėžis. Jame XIV amžiuje stovėjo Vytauto ir jo žmonos Julijonos vasaros rezidencija. Čia 1397 m tais Vytautas įkurdino totorius, kurių apie 120 palikuonių čia gyvena ir dabar. Jų tradicijos, tikėjimas ir papročiai išlikę iki šiol, bendruomenė yra labai vieninga ir draugiška.

    1684 metais šiame kaime buvo pastatyta mečetė ir išstovėjo iki šių laikų, tačiau 1909 metais sudegė, todėl vėl buvo atstatyta pagal architekto A. Sonino projektą. Ji yra medinė, stačiakampio plano, keturšlaičiu skardiniu stogu. Mekos pusėje yra priestatas. Stogo viršuje yra nedidelis minareto bokštelis. Šalia mečetės yra senosios totorių kapinės. Dar vienos kapinės yra Nemėžio gyvenvietės pakraštyje.

    Karų metais bei Sovietiniu laikotarpiu, mečetė gerokai nukentėjo. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje mečetės kapinių teritorijoje stovėjo Sovietų Sąjungos raketinės sistemos, apšaudančios miestą. 1956 metais sovietų valdžia mečetės vos nenugriovė su buldozeriais, tačiau totorių bendruomenė griežtai pasipriešino šiems ketinimams. 1963 metais mečetė vėl vos nesudegė, tačiau buvo spėta ją išgelbėti nupjovus atvira liepsna degantį minaretą. Iki 1968 metų mečetės patalpoje vietos kolūkis buvo įkūrės grūdų sandėlį, vėliau pastate veikė kraštotyros muziejus.

    1978 metais mečetė buvo grąžinta musulmonų bendruomei. 1993 metais ji buvo suremontuota, 2009 metais – restauruota.

    Šaltiniai:

    • Baranovskaja Irena. Nemėžio seniūnija. Prieiga per internetą: Nemėžio seniūnija [Žiūrėta 2014-01-02].
    • Čekmonas Valerijus ir kiti. Lietuvos tautinės mažumos : kultūros paveldas. Vilnius: Kronta, 2001.
    • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.
  • Mečetė Raižių kaime

    Mečetė Raižiuose, Raižių k., Alytaus r. (54.479854, 24.187812).

    Norėdami užeiti į mečetės vidų, prašome paskambinti iš anksto ir susitarti su Alytaus m. musulmonų religinės bendruomenės pirmininku Ipolitu Makulavičium. Jo tel.kontaktas: +370 686 56801. Alytaus religinės bendruomenės namai randasi priešais mečetę.

    raiziai-mecete Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Alytaus rajone esantis Raižių kaimas, žinomas nuo XV amžiaus, visais laikais buvo Lietuvoje gyvenančių musulmonų dvasinis centras. Tai ne tik dėl musulmonų, gyvenusių jame bei aplinkiniuose kaimuose, gausos, bet ir dėl aktyvios bendruomenės. Apie Raižius buvo devyni kaimai, kuriuose anksčiau gyveno vien musulmonai.

    Dar 1556 metais buvo paminėta Raižių kaime stovėjusi mečetė. Dabartinė mečetė pastatyta 1889 metais ir ji nuolat veikė iki mūsų dienų, skirtingai nuo kitų Lietuvos mečečių, sovietmečiu nebuvo uždaryta.

    Mečetėje esantis minbaras – sakykla yra atnaujintas ir restauruotas 1684 metais nežinomų meistrų sukurtas medžio dirbinys, Lietuvos totorių sakralinio meno paminklas. Šis minbaras XVIII amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje buvo atvežtas į Raižių mečetę iš sudegusios netoliese esančio Bazorų kaimo mečetės.

    Raižių kaime yra kelerios musulmonų kapinės, tarp kurių yra ir veikiančios. Jose laidojami musulmonai.

    Šaltiniai:

    • Čekmonas Valerijus ir kiti. Lietuvos tautinės mažumos : kultūros paveldas. Vilnius: Kronta, 2001.
    • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.
  • Kėdainių minaretas

    Kėdainių minaretas – šalia Kėdainių traukinių stoties (55.307891, 23.976099)

    kedainiai-minaretas Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Kėdainių parko pakraštyje, tarp Kėdainių geležinkelio stoties ir Dotnuvėlės upės, stovi minaretas, pastatytas 1880-aisias metais, vokiečių kilmės rusų caro armijos generolo grafo EduardoTotlebeno, kuriam priklausė Kėdainių dvaras. Jo atsiradimo istoirja nėra aiški. Yra keletas atsiradimo versijų. Viena iš jų: grafo žmona buvo turkė, tad jos garbei buvo pastatytas minaretas; kita versija - šis statinys turėjo būti parko puošmena ir priminti sėkimingą kovą su turkais (tarp Osmanų ir Rusijos imperijos 1877 - 1878 m.). Tai buvo karo grobis iš Bulgarijos Pleveno mečetės, grafo E.Totlebeno įsakymu perkeltas į Kėdainius; bei paskutinė versija - tai grafo asmeninis statinys, iš kurio jis rodydavo savo svečiams parką ir savo valdas.Image may contain: sky and outdoor

    Minaretas turi osmaniškos architektūros bruožų: smailiaviršūnis, 25 m aukščio, turi balkoną, į kurį patenkama viduje esančiais laiptais. Ant stogo viršūnės yra pusmėnulio simbolis. Yra archyvinių nuotraukų, kur matosi šalia minareto stovi tipinis Balkanų šalių namas ar mečetė.

    Ant minareto sienų dar yra likusios dvi marmuro plokštė su užrašais arabų ir tukų rašmenimis. Vienas iš jų cituoja Korano 2 skyriaus, 255 eilutės ištrauką: “Kas gi užstos prieš Jį, be Jo leidimo?” Kitas užrašas ant pietrytinės minareto pusės turkų kalba yra visiškai nesusietas su pačiu minaretu ir aplinka, todėl manoma, kad ši plokštė nuimta nuo kažkokio sultono Mehmeto rūmų Bulgarijoje: „Aukštų vartų šelmuo iki padangių iškėlė savo viršūnę. Ir švystelėjo kaip saulė auksiniu ženklu. Tai Osmanų pergalės rūmai, kuriuose aiškiai įrašytas brangios pergalės ženklas. Lai ilgiausius metus viešpatauja ir dar sukuria kelis tokius puikius, nepalyginamus rūmus. Jo vergas Izetas išrašė datą - lobyno grūdą: įžymią pilį įkūrė kilnus valdovų valdovas, Jam valdant, neliko nei vienos sugriautos ar tuščios vietovės. Savo teisingumu jis išdabino pasaulį ir ypač šiuos rūmus, pavergiančius žavumu ir panašius į rojų. Pastatė jo didenybė sultonas Mehmetas. Jis taip išpuošė šiuos didingus rūmus, kad net dangus niekad gražesnių ir puikesnių neregėjo“.

    Tai yra antras ir laisvai stovintis aukštas minaretas Lietuvoje (kitas - Kauno mečetės minaretas). Paskutiniu metu jis buvo šiek tiek restauruotas, uždarytas įėjimas į vidų. Kėdainių minaretas yra Lietuvos Respublikos architektūros paminklas.

    Šaltiniai:

    Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.