Mečetės, islamiški centrai, turistinė vieta

 

Lietuva – vienintelė iš Baltijos šalių, turinti mečečių

Mečetės Lietuvoje pradėtos statyti XV a., nors daugiausia jų rašytiniuose šaltiniuose minima XVI a. – Trakų, Vilniaus, Naugarduko, Daubutiškių ir kt. mečetės. Tačiau XVII – XIX a. karai, teritorijos padalijimas ir Lietuvos totorių migracija šalies viduje ir į užsienį lėmė vienų statybą, kitų išnykimą. 1914 m. dar buvo 25 mečetės, tačiau penkios iš jų buvo sugriautos per Pirmąjį pasaulinį karą.

Šiuo metu iš viso veikia keturios: viena Kaune, dvi Vilniaus rajone (Nemėžio ir Keturiasdešimt totorių kaimuose) ir dar viena Alytaus rajone, Raižiuose. Lietuvos musulmonų bendruomenė nepraranda vilties pastatyti dar vieną pačioje sostinėje, Vilniuje, vietoje 1968 m. nugriautos medinės Lukiškių mečetės.

Lietuvos musulmonai kaip pavyzdį mečetėms naudojo pranašo Muchamedo maldos namus Mekoje ir Medinoje. Tai buvo kvadrato formos nedideli pastatai su dvišlaičiu stogu (Trakų, Lukiškių (iki 1866 m.) Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetės), arba trišlaičiu stogu (Raižių mečetė, Lukiškių (po 1867 m.)), bei nedideliu minaretu ant viršaus. Pagal formą mečetės atrodydavo panašios į bažnyčias. Lietuvos totoriai mečečių statybai naudojo medį, todėl daug jų sudegė, buvo perstatomos, restauruojamos, o dėl to keitėsi jų fasadai ir apdaila. Tik XX a. antroje pusėje imta statyti mūrinius pastatus (Kauno, Minsko mečetės).

Keturi išskirtiniai mečečių architektūriniai bruožai:

  1. kvadratinis arba stačiakampis pastatas su dvišlaičiu stogu (pvz. Keturiasdešimties Totorių kaime esanti mečetė);
  2. stačiakampis pastatas su keturšlaičiu ir ilgesniu viršumi;
  3. keturšlaitis stogas su ketera, su aukštesniu minaretu, esančiu frontalioje pastato dalyje.
  4. pastatas su dvišlaičiu arba trišlaičiu stogu ir nedideliu minaretu ant viršaus.

 

Lietuvos mečetės paprastai buvo statomos kaimuose ar mažuose miesteliuose, išskyrus Kauno mečetę, stovinčią ramiame parke, pačiame šio miesto centre. Mečetes supa vaizdingi kraštovaizdžiai, aplinka puošia veja. Šalia mečečių dažnai yra musulmonų kapinės (mizarai).

Lietuvos mečečių, išskyrus Kauno dabartinės mečetės, turinčios du aukštus, maldos salės išilgai dalinamos į dvi dalis: viena skirta moterims, kita – vyrams. Taip pat ir du įėjimai į moterų ir vyrų puses. Šias dvi dalis skiriančioje sienoje dėl akustinių priežasčių yra padarytas bestiklis langas, uždengtas lengvo audinio užuolaida. Dabartinė Kauno mečetė turi vieną įėjimą, tačiau du aukštus, iš kurių antrasis yra erdvus balkonas, skirtas moterims. Į jį patenkama laiptais, esančiais po dešine, tik įėjus į mečetės maldos salę pirmame aukšte, kur meldžiasi vyrai.

Mečetės vienoje sienoje yra michrabas – niša, rodanti Mekos, maldos, kryptį. Dešinėje michrabo pusėje yra pakyla ant laiptelių, vadinama minbaru, ant kurios palypėjęs imamas skaito pamokslą. Lietuvos mečečių sienos puoštos labai kukliai – ant jų kabo muhirai – kaligrafiškai užrašytos arabiškos ištraukos iš Korano. Grindys išklotos didesniais ir mažesniais maldos kilimėliais, ant kurių musulmonai meldžiasi, bet yra ir suolų vyresniems bei ligotiems žmonėms, kuriems sunku melstis nusilenkiant iki žemės. Mečetėse yra įvairios islamiškos literatūros, knygų, lankstinukų, Koranas originalia arabų kalba ir vertimų rusų ir lietuvių kalbomis..

Šaltinis:

  • Doc. dr. Miškinienė Galina. Lietuvos totorių kultūra ir jos reikšmė // Lietuvos totoriai.  2012, Nr. 1-3, p. 27. Prieiga per internetą: Lietuvos totoriai 2012 Nr. 1-3 [Žiūrėta 2014-01-02].
  • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.
  • Kauno mečetė

    Kauno mečetė, Totorių g. 6, Kaunas (54.894436,23.928371).

    Kauno mečetė yra atrakinta kiekvieną dieną kasdieninių maldų metu. Ją atrakina ir uždaro imamas Abdullah Belge. Jo tel. numeris: +370 66864322. Dėl apsilankymo mečetėje prašome kreiptis į Kauno m. musulmonų bendruomenės administraciją el. paštu: kauno.mecete@gmail.com Priėmimo laikas I - IV nuo 9:00 iki 12:00

    kauno_mecete Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Artėjant Vytauto Didžiojo mirties metinėms 1930 m.  Lietuvos Vyriausybė planavo daug renginių bei pastatyti gausybę visuomeninės paskirties pastatų. Taigi, Kauno musulmonų bendruomenėje kilo mintis šalia seno medinio bendruomenės namo, pastatyto Kauno totorių chadži (atlikusio piligriminę kelionę į Meką) Aleksandro Iljasevičiaus dar 1910 metais, pastatyti ir mečetę. Lietuvos Vyriausybė tam pritarė, skyrė  didžiąją dalį lėšų, taip pat buvo pradėtos rinkti aukos mečetės statybai iš pačių totorių. Pastatą suprojektavo architektai Adolfas Netyksa ir Vaclovas Michnevičius.

    1933 m. liepos 15 d. jos durys buvo atvertos pirmą kartą. Mečetės statyba truko trejus metus. Kompaktiškoje, nedidelio tūrio mečetėje susipina istoristinės formos ir rytietiški motyvai, kuriais išryškinama statinio paskirtis. Išorėje: elipsinis kupolas ir nedidelis minaretas. Viduje: pagrindinė 90 m² salė vyrams, 45 m² atviras balkonas moterims, kampelis ritualinėms apeigoms mirusiems atlikti, ūkinės pagalbinės patalpos ir labai mažas tualetas, greta pagalbinės patalpos - laiptai į balkoną ir minaretą. Totorių ir Trakų g. kampe tvora atitvertos totorių kapinės. Mečetės iš esmės nepasikeitė iki šių laikų, o kapinės sovietiniais laikais buvo sunaikintos.

    1941 metais, prieš karo pradžią, mečetė buvo uždaryta ir apiplėšta - išdaužyti langai, pavogti kilimai, senovinis rankraštinis Koranas, baldai. 1941-1947 metais mečetė dar veikė, tačiau 1947 m. ji buvo uždaryta vėl ir ilgam. Ir pradžių ji buvo atiduota Kauno miesto archyvui, kuris mečetės patalpose įkūrė miesto archyvo sandėlį, paskui apie 1950 metus joje veikė Valentino Dikulio cirkas, nuo 1986 m. - biblioteka ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus sandėlis.

    1972-1973 m. mečetė remontuota pagal architekto Z. Dargio projektą. Iš pietų pusės pristatyta atvira gelžbetoninė galerija. Mečetėje buvo planuojama įkurti Rytų meno muziejų, tačiau planas liko neįgyvendintas.

    1991 m. mečetė ir mečetei priklausanti 0,84 ha žemė buvo grąžinta musulmonų bendruomenei. Po ilgo laiko įvyko pirmosios pamaldos.

    Nuo 2009 m. Kauno mečetė turi valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusą. vienintelė mūrinė mečetė Pabaltijo šalyse.

    Šiuo metu Kaune gyvena 260 Lietuvos totorių. Dar tiek pat - atvažiavusių po II Pasaulinio karo musulmonų iš Kaukazo, Kazanės, Krymo, Vidurinės Azijos, kurie dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Kaune pastoviai mokosi nemažai studentų iš Artimųjų Rytų valstybių ir musulmoniškų šalių. Visi jie – tai dabartinės Kauno mečetės maldininkai. Penktadieninių maldų metu mečetė visada būna perpildyta, dėl ko kartais daliai musulmonų tenka melstis lauke. Bendruomenės narių skaičius auga kasmet.

    Šaltiniai:

    • Laurinaitis Paulius Tautvydas, Petrulis Vaidas. Totorių mečetė Kaune. Prieiga per internetą: Totorių mečetė Kaune [Žiūrėta 2014-01-02].
    • Makaveckas Romualdas. Kauno apskrities totorių bendruomenė. Prieiga per internetą: Kauno totorių istorija [Žiūrėta 2014-01-02].
    • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.

  • Raižių mečetė

    Raižių mečetė, Raižių k., Alytaus r. (54.479854, 24.187812).

    Norėdami užeiti į mečetės vidų, prašome paskambinti iš anksto ir susitarti su Alytaus m. musulmonų religinės bendruomenės pirmininku Ipolitu Makulavičium. Jo tel.kontaktas: +370 686 56801. Alytaus religinės bendruomenės namai randasi priešais mečetę.

    raiziai-mecete Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Alytaus rajone esantis Raižių kaimas, žinomas nuo XV amžiaus, visais laikais buvo Lietuvoje gyvenančių totorių musulmonų dvasinis centras. Tai ne tik dėl musulmonų, gyvenusių jame bei aplinkiniuose kaimuose, gausos, bet ir dėl aktyvios bendruomenės. Apie Raižius buvo devyni kaimai, kuriuose anksčiau gyveno vien totoriai.

    Dar 1556 metais buvo paminėta Raižių kaime stovėjusi mečetė. Dabartinė mečetė pastatyta 1889 metais ir ji nuolat veikė iki mūsų dienų, skirtingai nuo kitų Lietuvos mečečių, sovietmečiu nebuvo uždaryta.

    Raižių mečetėje esantis minbaras – sakykla yra atnaujintas ir restauruotas 1684 metais nežinomų meistrų sukurtas medžio dirbinys, Lietuvos totorių sakralinio meno paminklas. Šis minbaras XVIII amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje buvo atvežtas į Raižių mečetę iš sudegusios netoliese esančio Bazorų kaimo mečetės.

    Raižių kaime yra kelerios totorių kapinės, tarp kurių yra ir veikiančios. Jose laidojami ne tik dauguma totorių, bet visų tautybių musulmonai.

    Šaltiniai:

    • Čekmonas Valerijus ir kiti. Lietuvos tautinės mažumos : kultūros paveldas. Vilnius: Kronta, 2001.
    • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.
  • Nemėžio mečetė

    Nemėžio mečetė, Totorių g. 4, Nemėžio k., Vilniaus r. (54.635509, 25.357279).

    Kontaktinis telefonas, norint užeiti į mečetės vidų, +370 67903415 kviesti Aleksandrą Beganskį. Prašom paskambinti bent prieš 1 dieną. Galima kreiptis tiesiai į pirmininką Tairą Kuznecovą, numeriu: +370 68695210. Jis gali taip pat atrakinti mečetę, bet reikia susitarti prieš 1 savaitę.

    Nemėžio mečetė Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Šalia Minsko plento, netoli Vilniaus yra senas kaimelis, pavadinimu Nemėžis. Jame XIV amžiuje stovėjo Vytauto ir jo žmonos Julijonos vasaros rezidencija. Čia 1397 m tais Vytautas įkurdino totorius, kurių apie 120 palikuonių čia gyvena ir dabar. Jų tradicijos, tikėjimas ir papročiai išlikę iki šiol, bendruomenė yra labai vieninga ir draugiška.

    1684 metais šiame kaime buvo pastatyta mečetė ir išstovėjo iki šių laikų, tačiau 1909 metais sudegė, todėl vėl buvo atstatyta pagal architekto A. Sonino projektą. Ji yra medinė, stačiakampio plano, keturšlaičiu skardiniu stogu. Mekos pusėje yra priestatas. Stogo viršuje yra nedidelis minareto bokštelis. Šalia mečetės yra senosios totorių kapinės. Dar vienos kapinės yra Nemėžio gyvenvietės pakraštyje.

    Karų metais bei Sovietiniu laikotarpiu, mečetė gerokai nukentėjo. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje mečetės kapinių teritorijoje stovėjo Sovietų Sąjungos raketinės sistemos, apšaudančios miestą. 1956 metais sovietų valdžia mečetės vos nenugriovė su buldozeriais, tačiau totorių bendruomenė griežtai pasipriešino šiems ketinimams. 1963 metais mečetė vėl vos nesudegė, tačiau buvo spėta ją išgelbėti nupjovus atvira liepsna degantį minaretą. Iki 1968 metų mečetės patalpoje vietos kolūkis buvo įkūrės grūdų sandėlį, vėliau pastate veikė kraštotyros muziejus.

    1978 metais mečetė buvo grąžinta musulmonų bendruomei. 1993 metais ji buvo suremontuota, 2009 metais – restauruota.

    Šaltiniai:

    • Baranovskaja Irena. Nemėžio seniūnija. Prieiga per internetą: Nemėžio seniūnija [Žiūrėta 2014-01-02].
    • Čekmonas Valerijus ir kiti. Lietuvos tautinės mažumos : kultūros paveldas. Vilnius: Kronta, 2001.
    • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.
  • Keturiasdešimt Totorių mečetė

    Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė, Keturiasdešimt Totorių k., Totorių g. 28A, Vilniaus r. (54.562194, 25.170355).

    Norėdami užeiti į mečetės vidų, prašome paskambinti iš anksto ir susitarti su pirmininke Fatima Buinovska. Jos tel. kontaktas: +370 61839105.

    keturiasdesimt-tortoriu-mecete Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Keturiasdešimt Totorių kaimas – viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje, išlikusių iki mūsų laikų. Yra įvairių teorijų apie šio kaimo pavadinimą. Viena iš jų, tai, kad apie 1630 m. kaime buvo 42 totorių namai. Kita teorija teigia, kad sąvoka "keturiasdešimt" yra grynai tiurkiškas elementas šio kaimo pavadinime, kadangi tiurškiškai tai reiškia, ne tik skaičių, bet ir apskritai gausumą.

    Šiame kaime buvusi mečetė pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1558 metais, tačiau manoma, kad ji sudegė per Napoleono žygį į Rusiją. Kaimo viduryje stovi iki šių laikų išlikusi medinė mečetė, pastatyta 1815 metais. Tai viena seniausių mečečių Lietuvoje.

    Šalia mečetės yra musulmonų kapinės (mizaras), o pačio kaimo apylinkėse yra dar trejos senos totorių kapinės. Senosios kapinės tikriausiai mena kaimo įkūrimo laikus, čia gali būti XIV - XVII amžių kapai, jie pažymėti tiktai akmenimis. Kitose kapinėse seniausi kapai yra su XVII amžiaus antrosios pusės užrašais.

    Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra stačiakampio plano, keturšlaičių skardiniu stogu. Stogo viršuje yra nedidelis minareto bokštelis, tačiau nuo kitų Lietuvos totorių mečečių ji neturi michrabo – arkos sienoje, atkištos į Mekos pusę.

    Sovietų laikotarpiu mečetė buvo uždaryta, tačiau nelegaliai maldos vis tiek vykdavo. Musulmonų bendruomenei ji grąžinta 1980 metais, o 1993 metais buvo suremontuota ir atnaujinta. Ji pripažinta valstybės saugomu istorijos ir architektūros paminklu.

    1997 m. šalia mečetės, minėdami apsigyvenimo Lietuvoje 600-ąsias metines, totoriai pastatė paminklinį akmenį.

    Šaltiniai:

    • Baranovskaja Irena. Keturiasdešimt Totorių. Prieiga per internetą: Keturiasdešimt Totorių [Žiūrėta 2014-01-02].
    • Čekmonas Valerijus ir kiti. Lietuvos tautinės mažumos : kultūros paveldas. Vilnius: Kronta, 2001.
    • Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.
  • Vilniaus Islamo centras ir LMSDC-Muftiatas

    Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras-muftiatas ir VšĮ "Islamo kultūros ir švietimo centras". Smolensko g. 19, Vilnius (54.674036,25.259133)

    Muftijaus tel. numeris +370 67417710 ir Islamo centro direktoriaus +370 67903415. Atrakinta kiekvieną dieną kasdieninių maldų metu.

    islamo-kulturos-centras Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    1998 m. Lietuvoje buvo atkurtas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras – muftiatas, kurio buveinė yra Vilniuje. Lietuvos musulmonų bendruomenei Muftiatas atlieka administracines-organizacines ir dvasines-religines funkcijas. Jo tikslas  - atgaivinti religines tradicijas, pasirūpinti musulmonų religiniu gyvenimu Lietuvoje. Pirmuoju muftijumi buvo išrinktas Romualdas Krinickis, o nuo 2008 m. muftijaus pareigas pradėjo eiti Romas Jakubauskas (g. 1973 m.)

    2013 metais vietinių totorių, gyvenančių Lietuvoje, iniciatyva, su Turkijos ambasados paramą, atidarytas Islamo kultūros ir švietimo centras. Šio centro direktorius yra Aleksandras Beganskis.

    Šiuo metu abi organizacijos yra įsikūrusios tuo pačiu adresu, Smolensko g 19, Vilniuje. Čia yra erdvios maldos patalpos vyrams ir moterims, o taip pat erdvios mokymosi skirtos klasės, kuriose vyksta totorių ansamblio "Leisan" veikla; totorių, turkų ir arabų kalbos kursai, o kartą į savaitę - religinės pamokos moterims, vyrams ir vaikams. Ramadano metu po vakarinės maldos čia organizuojami iftarai (pasninko nutraukimo vakarienės). Yra nedidelė virtuvė.

  • Klaipėdos bendruomenės maldos patalpos

    Klaipėdos musulmonų bendruomeninės maldos patalpos, Tilžės g. 49 (2 aukštas į kairę), Klaipėda

    klaipedos-musulmonu-bendruomene

    Klaipėdoje nuo 2009 metų vietos totorių bendruomenės "Nur" iniciatyva buvo įsteigta Klaipėdos musulmonų bendruomenė "Iman". Nuo 2009 pamaldos vyko viešbučio konferenijos salėje. O 2012 metais bendruomenė nuomojasi nedideles patalpas, kuriose įrengtos maldos patalpos kartu su islamiška biblioteka.

    Bendruomenės patalpos yra atviros kiekvieną penktadienį Džumua (penktadieninės) maldos metu. Ją atrakina ir uždaro imamas Rubin Šakhmanov.  Dėl papildomo lankymo ir informacijos prašome kreiptis į Klaipėdos m. musulmonų bendruomenės pirmininką Šamilį Gumerovą tel. + 370 6 87 42145 arba el. paštu: imanIslam.lt@gmail.com ir shamil@imanislam.lt 

    Bendruomenės internetinė svetainė: www.imanislam.lt

    Visą informaciją apie renginius, maldos laikus, vykstančias pamaldas, pamokas ar susirinkimus galima rasti Facebook bendruomenės grupėje.

    Video apie bendruomenės veiklą

     
  • Kėdainių minaretas

    Turistų lankoma vieta - Kėdainių minaretas

    Kėdainių minaretas – šalia Kėdainių traukinių stoties (55.307891, 23.976099)

    kedainiai-minaretas Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

    Kėdainių parko pakraštyje, tarp Kėdainių geležinkelio stoties ir Dotnuvėlės upės, stovi minaretas, pastatytas 1880-aisias metais, vokiečių kilmės rusų caro armijos generolo grafo EduardoTotlebeno, kuriam priklausė Kėdainių dvaras.  Yra keletas atsiradimo versijų. Pagal vieną jų, grafo žmona buvo turkė, tad jos garbei buvo pastatytas minaretas. O kita versija sako, kad šis statinys turėjo būti parko puošmena ir priminti sėkimingą kovą su turkais (1877 - 1878 m.). Dar viena versija pasakoja, tai buvo karo grobis iš Bulgarijos Pleveno mečetės, grafo E.Totlebeno įsakymu perkeltas į Kėdainius, arba jo asmeninis statinys, iš kurio jis rodydavo savo svečiams parką ir savo valdas.

    Minaretas turi osmaniškos architektūros bruožų: smailiaviršūnis, 25 m aukščio, turi balkoną, į kurį patenkama viduje esančiais laiptais. Ant stogo viršūnės yra pusmėnulio simbolis.

    Ant minareto sienų dar yra likusios dvi marmuro plokštė su užrašais arabų ir turkų kalbomis. Vienas iš jų cituoja Korano 2 skyriaus, 255 eilutės ištrauką: “Kas gi užstos prieš Jį, be Jo leidimo?” Kitas užrašas ant pietrytinės minareto pusės turkų kalba yra visiškai nesusietas su pačiu minaretu ir aplinka, todėl manoma, kad ši plokštė nuimta nuo kažkokio sultono Mehmeto rūmų Bulgarijoje: „Aukštų vartų šelmuo iki padangių iškėlė savo viršūnę. Ir švystelėjo kaip saulė auksiniu ženklu. Tai Osmanų pergalės rūmai, kuriuose aiškiai įrašytas brangios pergalės ženklas. Lai ilgiausius metus viešpatauja ir dar sukuria kelis tokius puikius, nepalyginamus rūmus. Jo vergas Izetas išrašė datą - lobyno grūdą: įžymią pilį įkūrė kilnus valdovų valdovas, Jam valdant, neliko nei vienos sugriautos ar tuščios vietovės. Savo teisingumu jis išdabino pasaulį ir ypač šiuos rūmus, pavergiančius žavumu ir panašius į rojų. Pastatė jo didenybė sultonas Mehmetas. Jis taip išpuošė šiuos didingus rūmus, kad net dangus niekad gražesnių ir puikesnių neregėjo“.

    Tai yra antras ir laisvai stovintis aukštas minaretas Lietuvoje (kitas - Kauno mečetės minaretas). Paskutiniu metu jis buvo šiek tiek restauruotas, uždarytas įėjimas į vidų. Kėdainių minaretas yra Lietuvos Respublikos architektūros paminklas.

    Šaltiniai:

    Buinovska Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės. Kaunas: Aušra, 2010.