Moters dengimasis (chidžabas) islame:

reikia ar nereikia?

Islamiška moters apranga (chidžabas) visada yra visuomenės diskusijų centre. Po įteisintų draudimų nešioti galvos apdangalą valstybinėse ir net mokymosi įstaigose kai kuriose islamiškose šalyse, arba dėvėti veido uždangalą tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija musulmonės moters dengimasis vėl ir vėl tampa kalbų objektu, ypač kai susiduria įvairūs su tuo susiję mitai bei nuomonės.

Neturintys  pakankamai žinių apie islamo religiją kartais sako: „Korane nėra tiesioginės eilutės, nurodančios, kad musulmonei chidžabas yra privalomas“, „Korane niekur nėra sakoma apie tai arba sakoma tik keliose eilutėse, todėl moteriai nėra privaloma dengtis“. Moterys, nuolat ieškančios sau pasiteisinimų dėl chidžabo nedėvėjimo, linkusios teigti, kad tai tėra arabių tradicinis vietos rūbas, netinkamas ir neprivalomas kitose šalyse ar kitoms tautoms, o turbūt labiausiai paplitusi mintis tarp pačių musulmonų: „Dabar juk ne viduramžiai, o dvidešimt pirmasis amžius, tai atgyvenęs dalykas, koks dar dengimasis?“. Vakarų šalių gyventojams šiais laikais iš viso sunku suvokti tokį musulmonės pasirinkimą. Jie mano, kad moterys tai dėvi, norėdamos patraukti į save dėmesį, arba galbūt jas verčia taip rengtis vyras ar tėvas, arba tikriausiai jos nesugeba integruotis į visuomenę. Dar kiti galvoja, kad moterys slepiasi, nes jaučiasi negražiomis, todėl užjaučiančiais žvilgsniais bei žodžiais vis bando palaikyti jas ir drąsina moteris atsidengti, parodyti save.

Tiesa ta, kad nė viena iš šių minčių nėra tiesa. Bent jau kalbant apie patį islamo tikėjimą ir nuolankiai bei sąmoningai juo sekančias musulmones. Taigi, kas yra tiesa?

Moters kuklumo samprata

Visu pirma, paklauskite savęs, kas yra moters kuklumas? Maždaug iki praeito amžiaus pradžios tai buvo visuomenės norma. Užtenka pavartyti įvairių amžių istorines knygas ar net savo giminės moterų nuotraukas, kad pastebėtume, jog net mūsų senelės po santuokos kuklindavosi į kiemą išeiti vienplaukės, o uždari, pakankamai dengiantys moters rūbai buvo pagirtini beveik visose kultūrose. Tuo tarpu kiek atviresni drabužiai buvo palaidos, lengvabūdiškos moters ženklas.

Moteriškas galvos apdangalas buvo gerai žinomas religiniuose nurodymuose dar iki islamo. To reikalavo visos didžiosios religijos, tokios kaip judaizmas ir krikščionybė. Tai užfiksuota jų įstatymuose – šventraščiuose, atėjusiuose iš vieno šaltinio – Vienintelio Aukščiausiojo Viešpaties, Allaho. Iki šiol nemažai judėjų bei krikščionių dengiasi lygiai taip pat kaip ir musulmonės, o chidžabas yra viena iš grandinės dalių, sujungiančių visas tris monoteistines religijas. Judėjų moters šydas reikšdavo moters savigarbą ir socialinį statusą. Krikščionybėje šydas taip pat nėra naujiena – katalikų vienuolės dengiasi savo galvas šimtus metų, Marija, Jėzaus motina, tebūnie patenkintas jais Allahas, visada vaizduojama su galvos apdangalu, kokį dėvi ir musulmonės.

Taigi islamas neišrado nei moters galvos apdangalo, nei moterį apdengiančios aprangos. Paskutiniame Viešpaties apreiškime, Korane, perduotame visai žmonijai per Pranašą Muchammedąﷺ įsakymas apie chidžabą gavo galutinį patvirtinimą ir aiškią formuluotę. Koranas skatina tikinčius vyrus ir moteris nuleisti savo spoksančius žvilgsnius ir saugoti savo kuklumą. Vadinasi, kūną dengianti apranga moteriai reikalinga kaip jos kuklumo ženklas. O kodėl toks svarbus pats kuklumas ? Korane atsakoma:

„O Pranaše, pasakyk savo žmonoms, dukroms ir tikinčioms moterims, tegul jos labiau užsitraukia savo skraistes. Taip jas lengviau atskirs (nuo vergių ir pasileidusių moterų) ir tada jų neužgaulios“ * (33:59)

Taigi, kuklumas yra moters, jos kūno, reputacijos apsauga nuo svetimų žvilgsnių, apkalbų, nužiūrinėjimų bei, savaime aišku, nuo nusikaltimų prieš ją.

Kas Korane sakoma apie moters dengimąsi?

Islamas – tikėjimo kelias, grįstas visišku paklusimu Viešpaties valiai ir jo įsakymams. Musulmonai visuose savo gyvenimo reikaluose vadovaujasi Viešpaties siųsta knyga Koranu ir Pranašo Muchammedoﷺ sunna (tradicijomis). Šiuose dviejuose šaltiniuose aptarti visi aktualiausi tikėjimo, dvasiniai ir gyvenimiški klausimai. Vadinasi, aiškindamiesi apie musulmonės moters dengimosi privalomumą, turime atsigręžti į tai, ką musulmonėms Savo Knygoje sako Allahas, Išaukštintas ir Pašlovintas.

Koranas nėra stora knyga, tačiau net jei jame tebūtų viena eilutė apie privalomą musulmonės moters dengimąsi, visoms būtų privalu tokį įsakymą nuolankiai vykdyti. Dabar apie tai kalbama net ne vienoje vietoje. Aukščiausiasis Allahas apreiškimus per Pranašą Muchammedą ﷺ perdavė visai žmonijai, todėl, kai moters dengimasis tampa religiniu įsakymu, nebėra pagrindo laikyti, kad tokia apranga būdinga ir skirta tik arabėms.

Taigi, norint teisingai suprasti Korano eilutes apie moters dengimąsi, tikslinga išsiaiškinti trijų arabiškų žodžių reikšmes.

Chidžab(as) – حِجَابٌ (dgsk. forma  – حُجُبٌ ) – tai yra uždanga, užsklanda, užuolaida, apsauginis barjeras, paslepiantis ir atskiriantis, šiuo atveju –  moterį, nuo svetimų akių. Tai žodis, vartojamas plačiausia reikšme ir kai kuriuose kontekstuose apskritai neturintis nieko bendra su musulmonės apranga. Kai jis naudojamas siaurąja prasme, kalbant apie musulmonės dengimąsi, paprastai reiškia ne tik drabužius, bet ir kuklias manieras bei elgesį. Kodėl musulmonės rūbus vadiname chidžabu? Atsakymas – būtent jais moteris paslepia savo atitinkamas kūno dalis ir apsaugo save nuo nereikalingų ir neleistinų susidomėjusių žvilgsnių. Lietuviškame Korano prasmių vertime*, kai tai nesusiję su moters dengimusi, šis žodis verčiamas kaip „uždanga“ (7:46, 41:5, 42:51), „užuolaida“ (17:45, 38:32),  o kalbant apie moters dengimąsi – „skraistė” (33:53).

Kiti du  terminai pavartoti skirtingose Korano eilutėse yra khimar(as) ir džilbab(as). Lietuviškame Korano prasmių vertime* jie abu išversti kaip „skraistė”. Taigi, vadovautis tik Korano prasmių vertimu yra nepakankama, reikia žvilgtelėti į arabišką tekstą. Šlovė Aukščiausiajam, kad Koranas buvo  išsaugotas iki mūsų dienų arabų kalba ir yra patikimas šaltinis, ieškant tiesos.

Khimar(as) – خِمَارٌ  – tai yra skraistė, skara, kuri dengia galvą. Kai kurie įtraukia į šį paaiškinimą ir veido dengimą. Korane sakoma: “Ir sakyk tikinčioms moterims: tegul jos nuleidžia savo akis ir saugo savo lytinius organus (nuo nuodėmingo), ir tegul nerodo savo grožybių ir papuošalų, nebent tik tai, kas iš viršaus (matoma), tegul dengia skraistėmis (khumūr – خُمُر) iškirptes ant krūtinių [pavartotas arabiškas žodis “džujūb -جُيوب” čia reiškia iškirptę viršutinėje krūtinės dalyje], tegul nerodo savo grožio, nebent tiktai savo vyrams arba savo tėvams, arba savo vyrų tėvams, arba savo sūnums, arba savo vyrų sūnums, arba savo broliams, arba savo brolių sūnums, arba savo seserų sūnums, arba savo moterims, arba tiems, kuriuos užvaldė jų dešinės, arba tiems tarnams iš vyrų, kurie neturi geidulių, arba vaikams, kurie nesuvokia moters nuogumo” * (24:31)

Neigiantys privalomumą dėvėti galvos apdangalą teigia, kad šioje Korano eilutėje kalbama apie iškirpčių dengimą, o ne apie plaukų. Tai neteisinga, kadangi jau savaime khimaro prasmė yra audinys, dengiantis plaukus. To meto tikinčios moterys nešiojo khimarus, t.y. galvos apdangalus, tačiau palikdavo apnuogintą kaklą ir krūtines, todėl Viešpats šia aja įsakė joms užsidengti pilnai – ne tik galvą, bet ir iškirptes. Išgirdusios šį nurodymą, jos paėmė savo khimarų galus ir užsimetė juos ant krūtinių.

Toliau ajoje yra minimi vyrai, kuriems moteris gali rodyti savo puošmenas.

Džilbab(as) – جِلْبَابٌ – tai viršutinis rūbas, kuris dėvimas ant khimaro, dengiantis visą kūną ir siekiantis pėdas. Allahas sako:  „O Pranaše, pasakyk savo žmonoms, dukroms ir tikinčioms moterims, tegul jos labiau užsitraukia savo skraistes (džaleebyb – جَلاَبِيبُ  – dgsk. forma žodžio džilbeeb – جِلْبَابٌ). Taip jas lengviau atskirs (nuo vergių ir pasileidusių moterų) ir tada jų neužgaulios. Allahas Atleidžiantis, Gailestingas.“ * (33:59) Aukščiausiasis liepia užsitraukti/nuleisti džilbabą į priekį. Šia Korano eilute remiasi mokslininkai, manantys, kad moteris turi dengti ir savo veidą. Kita mokslininkų grupė mano, kad čia turima omeny raginimą taip užsitraukti džilbabą, kad būtų uždengtas kaklas.

Apžvelgus Korane esančius įrodymus, akivaizdu, kad iki šių dienų nebuvo kilę jokių diskusijų dėl moters dengimosi privalomumo. Visų sekančių Koranu ir sunna mokslininkų nuomonė apie tai, kad chidžabas yra uadžyb (privalomas), sutampa. Kai kurių nuomonės skiriasi tik dėl leidimo atidengti veidą ir rankų plaštakas. Autentiškame perdavime Pranašasﷺ sakė: „Kai mergina sulaukia mėnesinių, jai nebepritinka rodyti savo kūną, išskyrus tai ir tai” ir jis parodė į savo veidą ir plaštakas.” Taigi, jei kuri musulmonė galvoja, kad jai yra per sunku dėvėti chidžabą, ji jaučiasi nepasiruošusi tam, verčiau ji pripažintų tai sau ir prašytų Viešpaties jai atleisti ir sustiprinti ją šio įsakymo vykdyme, nei kad sakytų netiesą apie tai, kad Korane neva iš viso nėra kalbama apie moters dengimąsi. Tokiu pasakymu ji tik paneigia Viešpaties Žodį, iškraipo Korano eilutes ir atmeta tai, ką perdavė Pranašasﷺ bei pripažįsta visi mokslininkai.

Moters dengimosi reikšmė

Pabaigai, norisi pabrėžti, kad musulmonė dengiasi su vienintele intencija – paklusdama Viešpaties, geriausiai Žinančio Savo kūrinius, įsakymui tam, kad Aukščiausiasis Allahas ja būtų patenkintas. Moteriai, suvokiančiai dengimosi tiek religinę, tiek praktinę prasmę, susipažinusiai su to įrodymais Korane, sunnoje, mylinčiai savo tikėjimą, tikinčiai tuo, ką daro, didžiausią pasitenkinimą teikia šio įsakymo vykdymas.

Musulmonei nerūpi visuomenės nuomonė, ji nesijaučia pažeminta ar prispausta. Jos nereikia gelbėti ir išlaisvinti. Ji nesijaučia suvaržyta ar kažko netekusi. Priešingai, ji – laisva, sauganti savo kūną, garbę, kuklumą ir orumą. Ji – laisvai praktikuojanti savo tikėjimą. Ji – laisva savo pasirinkime nerodyti savo kūno viešai, laisva nuo apkalbų, varžymosi dėl materialių, kūniško grožio dalykų, laisva nuo geidulingų ir kritiškai vertinančių žvilgsnių, laisva nuo vartotojiškumo, moters kūno seksualizavimo, pavertimo daiktu ir išnaudojimo verslui. Ji – sauganti šeimos santykius, puoselėjanti savo grožį ne svetimų vyrų akims paganyti, o savo sutuoktiniui, sauganti jųdviejų santykius nuo atšalimo.

Ji – sauganti savo tikėjimą vaikams ir ateities kartoms nuo iškraipymų ir pakeitimų. Ji – sauganti visuomenę nuo moralinių vertybių praradimo. Musulmonai tiki, kad viskas, ką Allahas, Išaukštintas ir Pašlovintas, įsakė, ir tai, ką uždraudė, yra dėl mūsų pačių gero. Tai žinančių tikinčiųjų tikslas šiame gyvenime – kurti gerą visuomenę. Aukščiausias Allahas yra pasakęs:

„Jūs esate geriausia iš bendruomenių, kuri išvesta žmonėms: jūs įsakote tai, kas gera, ir prilaikote nuo to, kas nepriimtina, ir tikite į Allahą. O jeigu patikėtų Rašto žmonės, tai jiems išeitų į gerą. Tarp jų yra tikinčiųjų, bet didžioji dalis  – nedorėliai.“ * (3:110)

________________________________________________________________________________________________________

ﷺ – tebūnie jam taika ir Dievo palaima

* Koranas: Literatūrinis prasmių vertimas / vertė Romas Jakubauskas, Sigitas Geda. – Vilnius: Kronta, 2010.

** chadisas iš Sunan Abi Davūd chadisų rinkinio, Al Albani klasifikuotas kaip sachich.

Taip pat skaityikite:

Laiškai apie islamą – 1 d. Kodėl norime rašyti?

Laiškai apie islamą – 2 d. Islamiški termina ( I dalis)

Laiškai apie islamą – 3 d. Koranas ir jo apreiškimo tikslas