Laiškai apie islamą – 2 d. Islamiški terminai ( I dalis )

Islamiški terminai arba kaip suprasti musulmonus?

( I dalis )

Kodėl arabų kalba?

Žmonės, priklausantys tam tikroms savo interesų grupėms, tarpusavyje vartoja sąvokas, geriausiai apibūdinančias tą sritį. Nesusipažinęs su jomis, žmogus sunkiai suvokia, apie ką kalbama. Kiekviena religija taip pat turi savo specifines sąvokas. Ne išimtis ir Islamas.

Islamiški terminai išsiskiria tuo, kad jie yra arabiškos kilmės. Arabų kalba Islame yra labai svarbi, nes ja buvo apreikšta Viešpaties Knyga, Koranas, ir ja šnekėjo Dievo pasiuntinys Muchammedasﷺ, todėl išsireiškimai, kuriuos nuo seno vartojo ir iki šiol vartoja musulmonai, yra vienodi visame islamiškajame pasaulyje.

Nemusulmonai, pristatydami Islamą, pasakodami apie musulmoniškų kraštų gyvenimą, įvykius juose arba musulmonų gyvenimą Vakaruose, dažnai mini įvairius žodžius, kurių reikšmė eiliniam skaitytojui, o gal ir patiems tekstų autoriams, nėra visada aiški. Jų pateikiami paaiškinimai taip pat nėra pakankamai tikslūs, kad atskleistų šių paslaptingai skambančių terminų prasmę. Šiame straipsnyje bus apžvelgtos dažniausiai žiniasklaidoje pasitaikančios su Islamu susijusios sąvokos.

Pagrindinės islamiškos sąvokos

Straipsnį būtų logiškiausia pradėti nuo pagrindinių sąvokų „Islamas” ir „musulmonas“ paaiškinimo. Lietuviškas žodis „islamas” yra kilęs iš arabiško žodžio islaam, kuris, tiesiogiai išvertus, reiškia „nuolankumas, paklusnumas (Viešpaties valiai)” ir yra kilęs iš veiksmažodžio aslama šaknies s-l-m. Šis veiksmažodis reiškia „jis susitaikė, nusileido, pasidavė, pakluso”. Islaam arba Islamas (lietuvių kalboje) tapo tikėjimo, siųsto Pranašui Muchammeduiﷺ, pavadinimu.

Iš to paties veiksmažodžio aslama šaknies s-l-m padarytas ir arabiškas žodis muslim, lietuvių kalboje atitinkantis terminą „musulmonas”. Muslim, tiesiogiai išvertus iš arabų kalbos, reiškia „tas, kuris pasiduoda, paklūsta (tikėjimui, Viešpaties valiai)”, kadangi arabų kalboje priešdėlis „mu-” naudojamas iš veiksmažodžio darant daiktavardį, reiškiantį to veiksmo atlikėją. Taigi, asmuo, kuris priima Islamą (islaam), vadinamas musulmonu (muslim), t.y. tuo, kuris pakluso ir yra nuolankus, nes jis pasidavė (aslama) visiems Viešpaties įsakymams, siųstiems per Jo Pasiuntinį (taika jam ir Dievo palaima).

Šalia šių dviejų svarbiausių, kitas iš dažniausiai vartojamų, su Islamu susijusių terminų, yra žodis „mečetė”, kuris yra arabiško žodžio masdžid ( مَسْجِدٌ ) atitikmuo lietuvių kalboje. Žodis masdžid reiškia „garbinimo vieta” ir yra padarytas iš veiksmažodžio sadžada, reiškiančio „jis garbino”, pridėjus priešdėlį „ma-”, apibūdinantį vietą. Taigi terminas „mečetė” reiškia pastatą ar statinį, kuriame musulmonai susirenka Viešpaties garbinimui, arba kaip dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, tai – musulmonų maldos namai. Kai kada žmonės, nežinodami tikslaus pavadinimo, tai įvardina musulmonų bažnyčia arba neteiktinu vartoti vertiniu iš anglų kalbos „moskė” (angl. k. mosque), tačiau paprastai problemų dėl šio termino vartojimo nekyla. Vis dėlto, nors Islame teigiama, kad visa žemė buvo sukurta kaip Viešpaties garbinimo vieta, specifine sąvoka „mečetė” apibūdinamas ne kiekvienas pastatas ar vieta, kuriame islamą išpažįstantieji susirenka Viešpaties garbinimui. Šiuo terminu vadinamas tik tas viešas pastatas ar statinys, kuriame visiems pageidaujantiems yra suteiktas bendras leidimas melstis, ir paskirtas nuolat reguliariai atlikinėti būtent visas penkias kasdienes maldas. Kiekvieno asmeniniai namai, bendruomenės namai, maldos kambariai prekybos centruose, mokslo įstaigose arba nuomojamos patalpos, kuriose musulmonai retkarčiais susirenka šventinės, laidotuvių ar kitos maldos atlikimui, nėra nelaikoma mečete.

Žmonės kartais nežino ne tik kaip vadinti musulmonų maldos namus, bet ir maišosi tarp religinių titulų pavadinimų. Pavyzdžiui, užėję į bet kurią mečetę, ieško musulmonų kunigo, nors Islame nei jų, nei apskritai tokį dvasinį tarpininko tarp Viešpaties ir tikinčiųjų statusą turinčių asmenų nėra. Islame religiniai titulai nurodo tik asmens įgytų žinių laipsnį ar sritį, o ne kokios nors religinės hierarchinės struktūros suteiktus ar dvasinių ritualų pagrindu įgytus įgaliojimus veikti Viešpaties vardu. Paprastai sakydami „musulmonų kunigas” žmonės turi galvoje asmenį, kurį musulmonai vadina imamu (arab. إِمَامٌ ). Šis terminas kalboje gali turėti kelias prasmes. Tiesioginė arabiško žodžio imaam reikšmė yra „lyderis, esantis priekyje”, todėl juo vadinamas bet kuris asmuo, žmonių grupėje stovintis priekyje ir vedantis vieną ar reguliarias maldas. Tai gali būti tiek mečetėje, tiek kitoje vietoje, tiek turintis specialų religinį išsilavinimą asmuo, tiek ne. Kita prasmė, kuria dažniausiai vartojamas žodis „imamas”, yra tam tikras pareigas mečetėje einantis asmuo, kuris paprastai turi tam tikrą religinį išsilavinimą ir ne tik veda kasdienes maldas, bet ir pataria dvasiniais ir gyvenimiškais klausimai, prižiūri maldos namus ir pan.