Muftijus Romas Jakubauskas:

Šiandien imamui labai svarbu integruotis į visuomenę

Romas Jakubauskas – Lietuvos muftijus, gimęs Kaune. Pasak pašnekovo, tarp tėvo ir motinos giminių buvę imamų, todėl religinio veikėjo kelio pasirinkimas – neatsitiktinis. Apie tai, kaip gyvena musulmonai Baltijos šalyse, su kokiomis problemomis susiduria ir kaip jas sprendžia, rusų musulmonų žiniasklaidoje mažai publikuota. Prieš maždaug dešimtmetį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Murzų ainiai Lietuvos žemėje“ (vert. pastaba – apie Lietuvos totorių bendruomenę), kuris  2005 m. Kazanėje pirmajame musulmonų kino festivalyje apdovanotas pagrindiniu prizu už geriausią dokumentinio filmo scenarijų. Istoriniame Trakų muziejuje yra ekspozicija, skirta lietuvių totorių istorijai. Besidominantys ras idomios informacijos knygoje:  „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“. Mūsų susitikimo metu 10 – ajame tarptautiniame  musulmonų forume Maskvoje, pasinaudojau galimybe užduoti kelis klausimus pačios didžiausios Baltijos šalies muftijui.

– Romai, deja, bet naujos sienos po Sovietų Sąjungos sugriūvimo, daro savo. Nebeturime galimybės per išeigines aplankyti bet kurios Baltijos šalies sostinės, tačiau ir dabar palaikome ryšius su giminėmis, draugais, kolegomis šiose šalyse. Kita vertus, narystė Europos Sąjungoje padeda atnaujinti šalies vidinio gyvenimo sąlygas, tai irgi reikia įvertinti. Taigi kaip šiuolaikinėje Lietuvoje gyvena  musulmonai?

– Kadangi mano šeima seniai gyvena Lietuvoje, aš matau šios visuomenės pasikeitimus musulmonų atžvilgiu. Visada buvo laikoma, kad totoriai atnešė islamą į Lietuvą, ir tam teigti yra pagrindo. Islamo nešėjai – totoriai, buvo pakviesti Lietuvos kunigaikščių, kad padėtų apsisaugoti nuo kryžiuočių.

Anksčiau musulmonai išsiskirdavo neįprastais vardais ir siauromis įkypomis akimis. Po Sovietų Sąjungos griūties, visuomenėje vyksta pastovūs pasikeitimai. Nuolat jaučiame, kad Lietuvos musulmonų bendruomenėje trūksta aktyvumo, būtinai reikia stiprinti mūsų religingumą. Dabar mes turime daugiau laisvės ir daugiau atsakomybės.

– Lietuvos umma (vert. pastaba – bendruomenė) – ne tik totoriai?

– Žinoma, islamą priima įvairių tautybių žmonės. Ir tikėtina, kad naujų brolių ir sesių dėka ummos aktyvumas išaugs. Penktadieninių pamaldų metu mūsų mečetėse galima pamatyti daugiau atvykėlių nei vietinių. Tai atspindi dabartinę situaciją. Atvykusieji nori integruotis ir jiems svarbu būti šalia to paties tikėjimo žmonių. Tai suprantama, nes žmonės mokosi gyventi kitoje kultūroje, kitoje kalbinėje aplinkoje ir tai nėra lengva.

Dar viena savybė, būdinga naujiems konvertitams (vert. pastaba – islamą priėmusiems asmenims), kurie nori būti aktyvūs, yra ta, kad jie mezga draugiškus santykius su kitų šalių musulmonais, bendrauja su tikinčiaisiais iš Vokietijos, Prancūzijos bei kitų šalių, tačiau juos pačius mečetėse matome retai.

– Kokios yra realios Lietuvos musulmonų galimybės atlikti maldas, dalyvauti džummah maldoje, gauti religinį švietimą?

– Po sovietinio laikotarpio visoje šalyje liko 4 mečetės. Praėjusio amžiaus pradžioje jų buvo žymiai daugiau. Vilniuje pagrindinė mečetė buvo sugriauta 1968 metais. Deja, ji neatstatyta. Sostinėje turime islamo kultūros centrą, kuris pakankamai erdvus, jame tvarkinga ir patogu. Žmonės gali lankytis bet kurią dieną. Kaune, antrame pagal dydį mieste, yra nuostabi mečetė, stovinti miesto centre, gražioje vietoje. Joje jau kartais nepakanka vietos visiems norintiems atlikti džummah maldą. Klaipėdoje yra maldos kambarys ir dvi nedidelės medinės mečetės kaimelyje.

Valstybė pripažįsta islamą kaip vieną iš pasaulinių religijų. Lietuvoje nėra jokių draudimų dėl minaretų statymo ar kitų panašių dalykų. Greičiausiai mes patys neišnaudojam visų turimų teisių ir galimybių.

– Kiekvienoje ummoje reikalingi išsimokslinę imamai, mokytojai. Ar Lietuvos bendruomenėje yra darbuotojų problema?

– Kol kas tik trys žmonės iš mūsų vietinių musulmonų yra gavę išsilavinimą ir dirba imamais. Dar trys imamai – atvykę broliai, turintys gerą religinį pasiruošimą. Tačiau yra kalbos barjeras. Tai labai apsunkina bendravimą su žmonėmis.

Noriu atkreipti dėmesį, kad šiandien imamui labai svarbu integruotis į visuomenę. Labai gerai, kada  žmogus turi ne tik religinių žinių, bet ir šiokias tokias profesines: pavyzdžiui, jis gerai žino Pranašo (taika jam ir palaiminimas) mediciną arba gerai gaudosi internete, technikoje ir t.t. Tai atneša naudos, pritraukia žmones.

– Jūs paminėjote, kad valstybė tikinčiųjų teises gerbia. O kaip kasdienybėje, pavyzdžiui, koks požiūris į besidengiančias moteris ir merginas?

– Tikinti moteris gali turėti pasą ar kitą dokumentą su nuotrauka, kurioje ji dengiasi pagal islamą. Vienintelė sąlyga – reikalingas patvirtintas muftiato sertifikatas, kad mergina ar moteris iš tikrųjų yra musulmonė.

Dideliuose miestuose nėra jokių problemų, jei musulmonė laikosi islamiško aprangos kodo. Miesteliuose daugiau smalsių žvilgsnių, bet reakcija rami. Kitas reikalas, jei taip apsirengusi musulmonė atvyksta pas potencialų darbdavį. Pažintimi viskas ir pasibaigia. Reikia laiko, kad Lietuvos visuomenė žengtų rimtą žingsnį – pradėtų elgtis su musulmonėmis, kaip su lygiais piliečiais, be baimės ir stereotipų. Kitose Europos šalyse šis procesas užtruko kelis dešimtmečius, tad pasisemkime kantrybės.

– Negausioje ummoje merginai musulmonei greičiausiai sunku sutikti būsimąjį vyrą. Ar jūs padedate jauniems žmonėms, ieškantiems antrosios pusės? Ar galima paskatinti sudaryti teisingas, stiprias religines santuokas?

– Pas mus iš tiesų merginai musulmonei nėra paprasta surasti vyrą musulmoną. Kaip mes galime padėti? Jei žinome žmogų, patariame, pasakome gerą žodį, neatidėliojant atliekama nikach (vert. pastaba – religinė santuoka). Daugelis savo laimės ieško internete. Būna ir laimingų virtualių susitikimų, bet aš matau daugiau problemų. Po pažinčių internete ir virtualaus „žmogaus pažinimo“ kyla daug liūdnų pasekmių. Pastebiu, kad ir islamo besilaikančiam musulmonui nėra paprasta surasti nuotaką musulmonę. Ypač jauniems, kurie nori sukurti šeimą pagal religines tradicijas.

Nikach Lietuvoje yra oficialiai pripažįstama. Vyriausybėje nekyla jokių klausimų kaip ir kodėl nikach? Liko priimti dar vieną reikalingą logišką įstatymą – dėl religinių skyrybų pripažinimo. Kol kas to nėra. Kodėl? Taip susiklostė, kad šeimos teisės normos Lietuvoje vystėsi pagal katalikų  požiūrį į skyrybų nepriimtinumą, būtinumą iki gyvenimo pabaigos išsaugoti santuoką, todėl kol kas yra tokia teisinė kolizija.

– Musulmonų šventes Rusijoje dažnai lydi sujudimas žiniasklaidoje, papildomas policijos patruliavimas miestuose. O viskas dėl to, kad žmonės nebetelpa mečetėse, maldą turi atlikti gatvėse…O Lietuvoje, reikia manyti, šventinės dienos būna ramesnės?

– Žinoma, tokiomis dienomis miestuose nepakanka vietos mečetėse ir pas mus. Kaimuose viskas vyksta paskirtose vietose. Žmonės džiaugiasi, kad gali atlikti šventinę maldą ir, alhamdulillah (vert. pastaba – šlovė Dievui), nėra jokių konfliktų. Prieš kelis metus šventinė diena sutapo su futbolo rungtytėmis tarp Lietuvos ir Bosnijos. Pas mus atvyko 10 tūkstančių Bosnijos sirgalių, dauguma iš jų – musulmonai. Rungtynės buvo vakare, o ryte jie norėjo pasimelsti, atlikti Kurban Bairamo (vert. pastaba – Id al Adcha) šventės maldą. Bosnijos gyventojai atsiuntė savo imamus. Musulmonams buvo išnuomotos dvi sporto salės, kuriose organizuotos bendros maldos. Bosnijos gyventojai atsiuntė savo imamus. Musulmonams buvo išnuomoti dvi sporto salės, juose organizuotos bendros maldos. Žinoma, visuomenės reakcija buvo labai teigiama. Viskas praėjo labai gražiai, organizuotai, kultūringai. Policija buvo kažkur šalia, bet jos visiškai neprireikė.

Mes džiaugiamės, kada atvyksta svečių ir galime parodyti svetingumą bei nuoširdumą. Tai labai musulmoniška  – palaikyti vienas kitą paprastomis dienomis ir šventinėmis.

– Gerbiamas muftijau, perduokite nuoširdžiausią salam (vert. pastaba salam aleikum – taika jums) Lietuvos musulmonams ir linkime stipraus iman (vert. pastaba – tikėjimo) ir Pranašo Muchammedo (taika jam ir palaiminimas) ummos augimo.

Kalbino žurnalistė Liudmila Mišina

Šaltinis : www.idmedina.ru

Vertė : www.islamasvisiems.lt 

Interviu skelbtas : 2015 m. vasario 17 d.