Ar chadisai yra patikimas istorijos šaltinis?

Modernus istorijos kritikos metodas, išvystytas renesanso ir apšvietos epochų metu, radikaliai pakeitė vakarų akademikų požiūrį į biblijinius šaltinius. Pranašų istorijos patapo biblijiniais mitais, ir istorinės, o ne „mitinės“ asmenybės tapo studijų objektu. Todėl šiandien mes turime istorinį vis-à-vis mitinį Jėzų. Ir istorinį vis-à-vis mintinį Mozę.

Tuo tarpu, islamo akademijoje, nuo pat pranašo Muchammedo ﷺ laikų, Biblijos turinys nebuvo laikomos autentišku istorijos šaltiniu. Musulmonų istorikai arba visiškai jį atmesdavo, arba naudodavo vardan įdomumo, bet ne kaip patikimą istorijos šaltinį.

Taipogi, musulmonai ne tik atmetė tai, kas buvo nepatikima, bet išvystė beprecedentį kritinį istorijos šaltinių vertinimo mokslą, vadinamu ulum al-hadith (chadisų mokslais). Tai, ką mes žinome apie pranašą Muchammedą ﷺ ir didžiąją dalį ankstyvosios islamo istorijos yra būtent šio metodo vaisius.

Nors musulmonai tiki Dievo pažadu ﴾Iš tiesų, Mes jums atsiuntėme priminimą (Koraną), ir Mes jį apsaugosime﴿  (sūra al-Hidžr 15:9), jie tuo netiki aklai, bet gali istoriškai įrodyti tai, jog šv. Koranas ir pranašo Muchammedo biografija (suna) yra autentiškai išsaugoti. Todėl mums gali pasirodyti, jog vakarų akademijos kritika išreikšta Biblijai jokiais būdais negali būti išreikšta ir islamo istoriniams šaltiniams.

Bet mūsų nuostabai, dauguma orientalistų pritaikė tą patį skeptišką požiūrį ir chadisų literatūrai, bei padarė išvadą, jog didžioji dalis ankstyvosios islamo istorijos, taip pat kaip ir Biblija, tėra religinis mitas!

Šiame straipsnyje bus parodyta tai, jog jų kritika neturi stipraus pagrindo, bet tai, jog chadisai gali būti laikomi pačiu autentiškiausiu prieš modernios istorijos šaltiniu.

Ką vakarų akademikai sako apie chadisų autentiškumą?

Chadisų istorinis autentiškumas, ir ankstyvosios Islamo istorijos naratyvas yra vieni labiausiai orientalistų debatuojamų klausimų. Vieni iš jų visiškai atmetė tradicinį naratyvą, ir netgi abejojo pranašo Muchammedo ﷺ istoriškumu (ši teorija šiandien yra atmesta [1]), kiti priėmė šį naratyvą ir chadisų autentiškumą su tokiu pat užtikrintumu kaip ir musulmonų mokslininkai [2].

Tarp šių dviejų kraštutinių nuomonių yra dauguma, kurie laiko chadisus daugiau ar mažiau istoriškais, bet pilnai nesutinka su tradiciniu musulmonų naratyvu. Visų šių skirtingų nuomonių aptarimas nėra šio straipsnio tikslas, dėl to mes aptarsime tik pagrindines orientalistų prielaidas naudojamas tiriant chadisus.

Visų pirma, mes turime savęs paklausti, kodėl orientalistai atmetė chadisų literatūra? Juk chadisų mokslas nėra mistinė ar dogmatinė pseudo-mokslinė veikla. Musulmonai juo tiki ne dėl to, kad jiems taip įsakė Dievas, bet dėl to, kad jis yra paremtas logika ir moksline metodologija [3], kuri yra labai panaši į moderniąją istorijos kritiką.

Todėl mes galėtume teisingai manyti, jog vienintelis būdas kritikuoti chadisų autentiškumą yra kritikuojant chadisų mokslo metodologiją ir įrodant, jog ji nėra pajėgi atskirti melagingų ir istorinių chadisų. Bet taip nėra.

Kodėl orientalistai atmetė chadisus?

Pirmine chadisų mokslo atmetimo priežastimi tapo anachronistiniai ir fantastiniai chadisai, kurie anot orientalistų negali būti istoriniai ir yra aiškūs vėlesnių musulmonų fabrikatai [4]. Anachronizmai čia reiškia pranašo Muchammedo ﷺ pranašystes, o fantastiniai chadisai reiškia jo atliktus stebuklus.

Taigi, chadisai buvo atmesti ne kritikuojant chadisų mokslo metodologiją, bet darant prielaidą, jog pranašas Muchammedas ﷺ buvo tik žmogus, ir stebuklai yra neįmanomi. O kadangi mes randame chadisus (musulmonų laikomų autentiškais), kuriuose kalbama apie Pranašo atliktus stebuklus, arba jo pasakytas ir išsipildžiusias pranašystes, tai reiškia, kad ta metodologija, kuria jie tapo autentiški, yra neveiksminga.

Akivaizdžiai tai tėra sekimas prielaidomis, bet ne mokslinė kritika, kuria sekė orientalistai, ir dalis jų tai pradeda pripažinti [5]. Todėl mes galime sakyti, kad chadisų mokslo atmetimas vakarų akademijoje yra nemokslinis.

Kiek autentiški chadisai yra iš tiesų?

Kiekvieno chadiso autentiškumą visų pirma lemia taip vadinama „perdavimo grandinė“ (arba „isnadas“). Tai galima iliustruoti pavyzdžiu: Jonas girdėjo Petrą pasakius, kad Kazys girdėjo iš Onos, kad Antanas pasakė: „geriausia rugius kulti rudens pradžioje“. Šio sakinio dalis, nuo „Jonas“ iki „Antanas pasakė“ yra grandinė, tuo tarpu „geriausia rugius kulti rudens pradžioje“ yra chadisas.

Chadiso autentiškumas priklauso nuo kiekvieno iš šių asmenų patikimumo. Tai reiškia, kad norint laikyti Antano žodžius autentiškais, mes turime žinoti kiekvieno iš kitų asmenų biografijas ir jų patikimumą. Jeigu Jonas, Petras, Kazys, ir Ona buvo žinomi kaip patikimi žmonės, kurie nemeluoja, ir turi gerą atmintį, tuomet Antano žodžiai bus laikomi autentišku istoriniu įvykiu.

Turint galvoje tai, jog viduramžių Arabijos visuomenėje socialinis kontaktas tarp žmonių buvo daug stipresnis negu dabar, ir jų atmintys daug geresnės, mes galėtume padaryti išvadą, jog tikriausiai jie pažinojo vienas kitą labai gerai, ir galėjo aiškiai išvardinti patikimus ir nepatikimus kaimynus, bei įsiminti chadisų grandine. Bet iš tiesų chadisų mokslas yra daug daugiau nei tai, jis yra labiau panašesnis į kompiuterinę programą, negu į paprastą bandymą užrašyti istorijai.

Nuo pat pranašo Muchammedo ﷺ kompanionų laikų iškilo chadisų mokslininkų grupė, kurie paskyrė savo gyvenimus jų mokymui ir mokymuisi atmintinai. Šie mokslininkai buvo prižiūrimi kitų mokslininkų ir studentų grupėse. Jeigu vienas iš jų turėjo blogą atmintį, tuomet studentai galėjo tai lengvai pastebėti. Todėl šiandien mes galime atsekti netgi tikslų laiką kuomet tam tikrų žmonių atmintis pasidarė nebetinkama chadisų perdavimui [6]!

Taipogi, mokslininkas nėra paprastas žmogus. Jis turi daugybę pasekėjų ir yra plačiai žinomas. Todėl jo biografija yra lengvai surenkama, ir bet koks nedoras veiksmas ar bruožas lengvai aptiktas. Tokiu būdu jo patikimumas yra be didelio vargo pripažinamas arba paneigiamas.

Visa tai nutiko musulmonams gerai žinant pranašo Muchammedo pasakymą „Kas apie mane pameluoja tai žinodamas, tegul pasirenka savo vietą pragare“. Šis chadisas yra „mutavatir“ lygio, tai reiškia, kad jį žinojo ir perdavė toks didelis kiekis žmonių, jog jo išgalvojimas yra neįmanomas [7]. Taipogi chadisų mokslininkai užsirašinėdavo chadisus tam, kad patys galėtu patikrinti savo atmintį ir prisiminti tai, ką užmiršo [8].

Turint galvoje visas šias aplinkybes, į chadisų mokslą mes turėtume žiūrėti ne kaip į žmonių bandymą išsaugoti istoriją, bet kaip į techninį prietaisą, kuris turi visas priemones teisingumo patikrinimui ir klaidų atradimui. Tai padaro chadisus ne tik patikimu istorijos šaltiniu, bet netgi patikimesniu negu bet kokie kiti pirminiai prieš modernios istorijos šaltiniai.

Kiti chadisų istoriškumo įrodymai

Pasak orientalistų naratyvo, chadisų literatūra yra pirmųjų dviejų ar netgi trejų islamo amžių kūrinys. Norint patikrinti šį naratyvą, mes turėtume paklausti to pačio klausimo, kurį pradžioje privalo paklausti kiekvienas istorikas tirdamas bet kokį istorinį įvykį: ar tai yra įmanoma? Pavyzdžiui, jeigu mes perskaitytume rankraštį, kuriame būtu parašyta, jog Vytautas Didysis kartą nubaudė savo dukrą, nes ši žaidė kompiuterinius žaidimus, mes iš karto žinotume, jog ši informacija yra melaginga, nes tuo metu tokių žaidimų nebuvo.

Pamėginkime prikaityti ta patį metodą patikrindami orientalistų naratyvą, pagal kurį didžioji dauguma chadisų buvo sufabrikuoti pirmojo ir antrojo islamo amžiaus metu. Pagal šį naratyvą, skirtingos priešiškai nusiteikusios musulmonų sektos ir grupės, geografiškai išplitusios nuo Ispanijos iki Indijos, nusprendė sutarti dėl pačio didžiausios sąmokslo per visą žmonijos istoriją, ir sugalvojo daugybę chadisų, kurie ne tik tapo islamo teisės, bet ir tradiciniu islamo istorijos šaltiniu.

Toks susitarimas, turint galvoje to meto logistines galimybes, yra akivaizdžiai neįmanomas [9]. Ir jeigu šis naratyvas būtu tiesa, tuomet mes turėtume visiškai skirtingas islamo istorijas, visiškai skirtingas islamo teisės mokyklas, ir visiškai skirtingas musulmonų sektas, nes kiekviena priešiška grupė būtu sukūrusi vien tik jai palankius chadisus, kurie neegzistuotų kitų grupių kūriniuose. Iš tiesų labai ironiška yra tai, jog tie patys žmonės, kurie palaiko šį naratyvą, save vadindami skeptikais, visiškai pamiršo būti skeptiškiems prieš save ir sugalvojo šią, iš esmės juokingą, chadisų fabrikavimo istoriją.

Dar vienas faktorius, rodantis chadisų autentiškumą, yra randamas pačiame chadisų moksle, kuriame norint įrodyti tai, kad chadisas yra visiškas fabrikatas, dažniausiai jo turinys yra lyginamas su kitais jau patvirtintais chadisais [10]. Jeigu chadiso turinys konfliktuoja su kitais patvirtintais šaltiniais, tuomet jis yra skaitomas kaip fabrikatas. Tai mums parodo stiprų chadisų literatūros monolitiškumą, kuris gali egzistuoti tik tuomet, jeigu jo šaltinis yra vienas.

Įdomu yra tai, jog chadisų mokslininkai, kurie studijuoja chadisus ir mokosi juos mintinai bent kelis dešimtmečius, gali instinktyviai „pajusti”, kuomet chadisas yra neautentiškas dėl jame perteikiamo turinio. Toks „instinktyvus“ pajutimas būtu neįmanomas, jeigu chadisai būtu sukurti dvejų amžių eigoje, daugybės skirtingų žmonių.

Išvados

Kuomet iš Bernardo Lewis, vieno garsiausių orientalistų, buvo paklausta, ką jis mano apie invaziją į Iraką, jis pasakė, kad „arba mes jiems atnešame laisvę, arba jie mus sunaikins“ [11]. Šis pasakymas pats savaime mums turėtu sukelti didžiulį įtarimą dėl to, ką orientalistai kalba apie islamą ir jo šaltinius.

Chadisų autentiškumo klausimas vakarų akademijoje nėra vien tik mokslinis klausimas. Jis turi daugybę politinių pasekmių. Jeigu chadisų literatūra yra neautentiška, ir visa ankstyvojo islamo istorija tėra religinis mitas, tuomet kolonizacija ir priverstinis vakarietiškų vertybių primetimas musulmonų kraštams tampa išlaisvinimu nuo prietarų ir žmogaus sukurtos, pasenusios, religijos. Tai, kas būtų civilizacijos, pastatytos ant Pranašo mokymų sunaikinimu, staiga tampa moraliu išlaisvinimu nuo atsilikimo ir melo.

Todėl šiame straipsnyje buvo parodyta, jog orientalistai ne tik, kad nepaneigė chadisų mokslo metodologijos, jie net nebandė to daryti. Užuot metodologiškai kritikavę chadisų mokslą, jie sukūrė savo pačių spekuliatyvias metodologijas, ir padarė įvairias išvadas apie chadisų autentiškumą. Tol, kol jie nesiners į metodologinę ir mokslinę chadisų mokslo kritiką, jų išvados negali būti priimamos rimtai, bet į jas mes turėtume žiūrėti su dideliu skeptiškumu, dėl imperialistinių užmojų, kurie ir veda šiuos mokslininkus padaryti būtent tas išvadas.

Taipogi, buvo parodyta, kad tai būtent šios „mokslinės“ orientalistų išvados yra mitinės ir istoriškai neįmanomos. Tuo tarpu mes turime ne vieną priežastį pasitikėti tradicinių chadisų autentiškumu, bei galime teigti, jog jie sudaro patį autentiškiausią prieš modernios istorijos šaltinį.

_____________________________________________________________________________________________________________

Išnašos

[1] Jane Dammen McAuliffe, The Cambridge Companion To The Qurʼān (Cambridge: Cambridge University Press, 2006), p. 100.

[2] Nabia Abbott, Studies In Arabic Literary Papyri II (Chicago: The University of Chicago Press, 1967), p. 2.

[3] محمد أبو الليث الخير آبادي، علوم الحديث أصيلها ومعاصرها،  (دار الشاكر: ط6، 1432ه/2011م)، ص17.

[4] Fred M. Donner, Narratives Of Islamic Origins (Princeton: The Darwin Press, 1998), p. 9.

[5] A. F. L. Beeston et al., Arabic Literature To The End Of The Umayyad Period (Cambridge: Cambridge University Press, 1983), p. 321.

[6]  محمد أبو الليث الخير آبادي، علوم الحديث أصيلها ومعاصرها،  (دار الشاكر: ط6، 1432ه/2011م)، ص251.

[7] Ibid, p. 146.

[8] Ibid, p. 58.

[9] J. A. C. Brown, „Encyclopedia Of Canonical Hadith * BY G. H. A. JUYNBOLL”, Journal Of Islamic Studies 19, no. 3 (2008): 391-397, doi:10.1093/jis/etn054.

[10] محمد أبو الليث الخير آبادي، علوم الحديث أصيلها ومعاصرها،  (دار الشاكر: ط6، 1432ه/2011م)، ص218-219.

[11] Douglas Martin, „Bernard Lewis, Influential Scholar Of Islam, Is Dead At 101”, Nytimes.Com, 2018, https://www.nytimes.com/2018/05/21/obituaries/bernard-lewis-islam-scholar-dies.html.

Šaltinis: al-dirassa

Vertė ir redagavo: VšĮ Švietimas ir paveldas