Islamiškų finansų esmė (2 dalis)

 

Taip pat skaitykite: Islamiškų finansų esmė (1 dalis)

Taip pat skaitykite: Islamiškų finansų esmė (3 dalis)

Autorius: Sami Al-Suwailem, vyresnysis ekonomistas, IRTI, IDB Grupė

Birželis, 2010

(Tęsinys)

Palūkanos  (Riba)

Per visą istoriją, palūkanos paskoloms arba palūkininkavimas (riba) buvo regiliuojamos įvairių formų taisyklėmis ir apribojimais. Visos dieviškosios religijos griežtai draudžia imti palūkanas nuo paskolų. Islamiškoje ekonomikoje paskola yra traktuojama kaip ne pelno siekianti veikla: ji gali atnešti turto besiskolinančiam, bet ne skolintojui. Paskolos pavertimas į pelno siekiančią veiklą, per palūkanų mokėjimą, veda į rimtus trūkumus.
Didžiausia tokio trūkumo žala yra ta, kad ji atveria duris rodikliniam skolos augimui, nepriklausomam nuo tikrojo turto, taip sukurdama tai, kas žinoma kaip “atbula skolos piramidė“. Atbula skolos piramidė atsiranda tuomet, kai milžiniški skolos sluoksniai privalo būti padengti mažėjančiu turto ir pajamų pagrindu. Kadangi skolos augimo greitis aplenkia turto augimo greitį, sistema nėra tvari, ir ją reikia taisyti. Dažniausiai taisymai nutinka per lūžius ir depresijas, kurių metu yra nurašoma perteklinė skolos našta (nes ji tampa bloga s
kola). Tai atstato normalius skolos lygius, kurie atitinka turto lygį. Tačiau tol, kol vis dar veikia palūkanų mechanizmas, skola vėl pradeda augti greičiu, didesniu nei turto augimo greitis, ir galiausiai tai priveda prie sekančios atbulos skolos piramidės, kuriai vėl reikia pataisymo, po kurio visas ciklas prasideda iš naujo. Sistema tampa “iš prigimties nestabili“, kaip ją teisingai apibūdino ekonimistas Hyman Minsky (1982).

Pasak ekonomisto Herman Daly (1996):

„Kadangi turtas negali nuolatos augti tokiu pat greičiu kaip skola, todėl jų lygiagretus santykis po tam tikro laiko kažkuriame taške sulūž – privalo būti kažkoks skolos nutraukimo arba panaikinimo būdas. Sudėtinių palūkanų teigiamas grįžtamasis ryšys turi būti kompensuotas skolos nutraukimą neutralizuojančių jėg
ų, tokių kaip infliacija, bankrotas arba konfiskavimo apmokestinimas, kurie visi perauga į įtūžį. Sveikas protas suvokia pastaruosius procesus kaip patologinius, bet priima sudėtines palūkanas kaip normalias. Vis gi, logika reikalauja, kad mes arba suvaržytume sudėtines palūkanas, arba priimtume kaip normalų ir būtiną vieną ar daugiau skolos nutraukimą neutralizuojančių mechanizmų.” 

Palūkanų prigimtis

Palūkanos daugelio yra suprantamos kaip pinigų kaina arba laiko vertė. Tai nėra teisinga. Palūkanos yra skolos savęs didinimo mechanizmas. X% palūkanos reiškia, kad neapmokėtas skolos likutis išaugs X%. Kadangi šis augimas nepriklauso nuo turto ir ekonomikos veiklų, palūkanos atspindi finansinių įsipareigojimų normos nukrypimą nuo realaus turto.

Kaip tapo visiškai aišku po finansų krizės, skola, palyginus su ekonomika, išaugo iki precedento neturinčio lygio. Visa skola JAV išaugo 112% 1998-2007 m., nuo 23 trilijonų dolerių iki 48 trilijonų dolerių. Priešingai, per tą patį laikotarpį nominalusis BVP išaugo tik 56%, nuo 9 iki 14,2 trilijonų dolerių (www.federalreserve.org). Tai reiškia, skola augo dvigubai greičiau nei BVP. Dariniai, kurie daugiausiai yra finansiniai įsipareigojimai be jokios pagrindinės nekilnojamojo turto nuosavybės, JAV išaugo nuo 33 trilijonų dolerių tariamosios vertės 1998 m. iki 165 trilijonų dolerių 2007m., 400% augimo greičiu (www.occ.org). Labai aiškiai matosi, kad finansinis sektorius augo žymiai didesniu greičiu nei reali ekonomika.

Daugeliui besivystančių šalių skolos aptarnavimas peržengė 60% eksporto. Afrikos valstybės moka už skolos aptaranvimą beveik dvigubai daugiau nei išleidžia savo piliečių sveikatos apsaugai. Skola tampa rimta našta ekonomikai, o ne priežastimi jos augimui ir klestėjimui.

Valdžia visiškai sutaria, jog skola privalo būti suvaržyta, kad išvengti ekonomikos griūties. Europos sąjunga reikalauja, kad valstybės narės ribotų vyriausybės skolas atitinkamai mažiau nei 60% jų BVP ir, kad biudžeto deficitas būtų mažiau nei 3% BVP.

Ekonomikos teorijoje, dinaminis optimizavimas reikalauja patenkinti tarplaikinio biudžeto apribojimą (TBA); tai yra, išlaidos turėtų būti ribojamos atsižvelgiant į turimas pajamas arba įplaukas. Bet koks išankstinis skolinimasis privalo būti sumokėtas per suplanuotą laiką. TBA neįtraukia Ponzi finansavimo galimybės: agentas pasiskolina tam, kad sumokėtų uždelstos skolos palūkanas (Blanchard ir Fischer, 1989). Tai reikalauja, kad ilgainiui dabartinė skolos vertė dingsta, kas yra būtina optimalaus dinaminio elgesio sąlyga.

Taigi, teorijoje taip pat kaip ir tikrovėje, skola turi būti kontroliuojama, kitaip ekonomika gali sužlugti dėl didėjančios skolos naštos. Tačiau, jei finansinė sistema yra paremta skolinimu su palūkanomis, skolos kontroliavimas tampa didžiuliu uždaviniu. Taigi, nėra stebėtina, kad visos dieviškosios religijos draudžia palūkininkavimą.

(Bus daugiau)

_____________________________

Šaltiniai

Blanchard, O., and S. Fischer (1989) Lectures on Macroeconomics, MIT Press

Daly, H. (1996) Beyond Growth: The Economics of Sustainable Development, Beacon Press.

Demyanyk, Y. and O. Hemert (2008) “Understanding the Subprime Mortgage Crisis,” Federal Reserve Bank of St.

Louis, Table 1.

IMF (2008) World Economic Outlook, October.

IMF (2009) World Economic Outlook, April and October.

Krugman, Paul (2009) “How Did Economists Get So Wrong?” New York Times, Sep. 2.

Minsky, Hyman (1982) Can “It” happen Again? M.E. Sharpe.

Stiglitz, Joseph (2009) quoted in Emerging Markets, World Bank/IMF Annual Meeting, October, Day 4, p. 3.

Trichet, Jean-Claude (2009) “A Paradigm Change for the Global Financial System,” speech given at the

International Colloquium roundtable, Paris, www.ecb.int.