Trumpai apie islamą

Arabų kalbos žodis „islamas“ reiškia „nuolankumas“ ir yra kilęs iš žodžio „taika“. Religiniame kontekste tai reiškia visišką nuolankumą ir atsidavimą Dievo (Allah) valiai. „Allah“ išvertus iš arabų kalbos reiškia „Dievas“.

Tai milijardas skirtingų rasių, tautybių ir kultūrų žmonių, išsibarsčiusių po visą pasaulį – nuo pietų Filipinų iki Nigerijos, kuriuos vienija bendras islamo tikėjimas. Apie 18% jų gyvena arabų šalyse, nemaža dalis Azijos bei Afrikos gyventojų yra musulmonai, tuo tarpu buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Europoje gyvena ženklios musulmonų mažumos.

Musulmonai tiki į vieną, unikalų, su niekuo nepalyginamą Dievą; Jo sukurtus angelus; pranašus, per kuriuos Jo apreiškimai buvo perduoti žmonijai; Teismo dieną ir asmeninę atsakomybę už savo veiksmus; Dievo (Allah) nulemtą žmogaus likimą ir gyvenimą po mirties. Musulmonai tiki į visus Jo atsiųstus pranašus, pradedant Adomu ir įskaitant Nojų, Abraomą, Izmaelį, Izaoką, Jokūbą, Juozapą, Jobą, Mozę, Aaroną, Dovydą, Saliamoną, Eliją, Joną, Joną Krikštytoją ir Jėzų, tebūnie jiems visiems ramybė. Tačiau paskutinis Dievo žodis žmonijai per angelą Gabrielių (Džibryl) buvo apreikštas Pranašui Muchamedui, tebūnie jam taika ir Dievo palaima. Tai yra Koranas – Knyga, patvirtinanti amžinąją žinią ir apibendrinanti praeities įvykius.

Tai yra labai paprasta. Tereikia arabų kalba ištarti (ir įtikėti) tikėjimo liudijimą (arabiškai jis yra žinomas kaip „šahada“): „Ašhadu an la illaha ill‘Allah wa ašhadu anna Muchammadan rasūl‘Allah“. („Aš liudiju, kad nėra kito dievo, išskyrus Allah, ir liudiju, kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys“.) Ištardamas šį liudijimą tikintysis patvirtina savo tikėjimą visais Dievo (Allah) pasiuntiniais ir Raštais, kurie jiems buvo apreikšti.

Muchammedas, tebūnie jam taika ir Dievo palaima, gimė Mekoje 570 metais. Jo tėvas mirė dar prieš jam gimstant, o netrukus šį pasaulį paliko ir jo motina, ir todėl jį užaugino dėdė iš visų gerbiamos Kureišitų genties. Užaugęs jis tapo žinomas dėl savo teisingumo, dosnumo ir nuoširdumo, ir todėl jo dažnai buvo prašoma padėti išspręsti ginčus. Istorikai jį apibūdina kaip ramų ir apgalvojantį žmogų. Muchammedas, tebūnie jam taika ir Dievo palaima, buvo religingos prigimties ir ilgą laiką nerimavo dėl savo tautos stabmeldystės ir moralinio nuosmukio. Meditavimas netoli Džabal al-Nūr (Šviesos kalno) viršūnės esančioje Hiros oloje tapo jo įpročiu.

Būdamas keturiasdešimties Pranašas Muchammedas, tebūnie jam taika ir Dievo palaima, Chiros oloje per angelą Gabrielių (Džibryl) gavo pirmąjį Viešpaties atsiųstą apreiškimą. Šis apreiškimas, kuris tęsėsi dvidešimt trejus metus, yra žinomas kaip Koranas. Jis ėmė skelbti Gabrieliaus jam perduotus žodžius bei Viešpaties jam apreikštą tiesą, tačiau dėl to jam ir jo tuo metu dar nedidelei pasekėjų grupei teko patirti žiaurius persekiojimus, kurie galų gale taip suintensyvėjo, jog 622m. Dievas (Allah) liepė jiems emigruoti. Musulmonai persikėlė iš Mekos į už du šimtus šešiasdešimt mylių į šiaurę esantį Medinos miestą. Šis įvykis, kuris dar yra žinomas kaip migracija (Hidžra), žymi musulmonų kalendoriaus pradžią ir islamiškos valstybės gimimą. Praėjus keletui metų Pranašas ir jo pasekėjai sugebėjo sugrįžti į Meką, atleido savo priešams ir galutinai įtvirtino islamo religiją. Pranašas, tebūnie jam taika ir Dievo palaima, mirė būdamas šešiasdešimt trejų metų amžiaus. Dar iki jo mirties didžioji dalis Arabijos tapo musulmonais, o per ateinantį šimtmetį islamas išplito nuo Ispanijos vakaruose ir iki pat Kinijos rytuose.

Koranas yra rašytinė per angelą Gabrielių (Džibryl) Pranašui Muchammedui, tebūnie jam taika ir Dievo palaima, Viešpaties apreikštų žodžių forma. Įsiminęs kiekvieną jam apreikštą žodį, Pranašas, tebūnie jam taika ir Dievo palaima, perduodavo juos savo bendražygiams. Koranas buvo užrašytas ir sutikrintas dar jam gyvam esant. Amžiams bėgant nei vienas žodis iš 114 jo skyrių (sūrų) nebuvo pakeistas ir todėl Koranas yra iš tiesų unikalus ir stebuklingas tekstas, apreikštas Pranašui Muchammedui, tebūnie jam taika ir Dievo palaima, prieš keturiolika šimtmečių.

Taip. Antrasis šaltinis, kuriuo vadovaujasi musulmonai, yra Sunna – nusistovėjęs ir patvirtintas Pranašo, taika jam ir Dievo palaima, veiksmų rinkinys. Chadisas - patikimų šaltinių perduotas Pranašo žodžių, veiksmų ar pritarimų pranešimas. Tikėjimas Sunna yra islamo religijos dalis.

Musulmono gyvenimo pagrindą sudaro: tikėjimo išpažinimas (šahada), malda (salat), rūpestis skurstančiaisiais (zakat), pasninkas (saum/ Ramadano mėnesį) ir piligriminė kelionė į Meką (chadž), jei žmogus yra pajėgus ją atlikti.

Nėra kitos dievybės, kurią vertą garbinti, išskyrus Allah, o Muchammedas yra Jo pasiuntinys. Šis tikėjimo liudijimas yra žinomas kaip šahada – paprasta tikėjimo išpažinimo formulė, kuria tiki kiekvienas musulmonas.

Salat yra maldos pavadinimas islame arabų kalba. Privaloma malda yra atliekama penkis kartus per dieną ir yra tiesioginis ryšys tarp tikinčiojo ir Dievo (Allah). Islame nėra hierarchinių institucijų ar kunigų, todėl maldai vadovauja bendruomenės išrinktas mokytas žmogus, kuris gerai išmano Koraną. Į šias penkias maldas įeina arabiškai – Apreiškimo kalba – sakomi Korano žodžiai, tačiau asmeninė malda gali būti atlikta ir gimtąja kalba.

Vienas iš svarbiausių islamo principų yra tikėjimas, jog viskas priklauso Dievui (Allah), o turtas žmonėms yra duotas tik laikinam naudojimuisi. Pats žodis „zakiat“ turi tiek „išgrynininmo“, tiek ir „augimo“ reikšmę. Skirdami dalį skurstantiesiems mes apvalome, išgryniname savo turimą turtą. Panašiai, augalų genėjimas padeda jiems atstatyti natūralią pusiausvyrą ir paskatina augimą. "Zakiatas" (apsivalymo mokestis) yra proporcingai nustatytas (2,5% kasmet nuo tam tikro kiekio) paaukojimas, surenkamas iš turtingųjų ir pasiturinčiųjų turto ir uždarbio. Jis yra išleidžiamas visuomenės gerovei, ypač neturtingiesiems ir vargstantiems. "Zakiatas" sumokėjimas apvalo žmogaus pajamas ir turtą bei padeda įtvirtinti ekonominį balansą, sumažinti pasipiktinimą ir pyktį tarp visuomenės vargingųjų ir turtingųjų klasių. Tai taip pat padeda pasiekti visuomenėje socialinį teisingumą.

Kiekvienais metais Ramadano mėnesio metu visi pajėgūs musulmonai privalo pasninkauti, t.y. nuo aušros iki saulėlydžio susilaikyti nuo maisto, gėrimo bei lytinių santykių. Sergantiesiems, pagyvenusiems ar keliaujantiems, taip pat besilaukiančioms ar krūtimi maitinančioms moterims yra leidžiama nutraukti pasninką ir vėliau pasninkauti tiek dienų, kiek buvo praleista. Jei pasninkauti neleidžia prasta sveikata, tuomet už kiekvieną praleistą dieną reikia pamaitinti vargšą. Vaikai pradeda pasninkauti (ir melstis) pasiekę fizinę brandą, bet dauguma pradeda anksčiau. Pasninkas yra iš tiesų naudingas sveikatai, tačiau visų pirma tai yra galimybė apsivalyti ir atsinaujinti. Nors ir laikinas, bet pasitraukimas nuo žemiškų malonumų padeda žmogui geriau suprasti alkstančiuosius ir suteikia galimybę dvasiniam augimui.

Piligriminė kelionė į Meką – chadžas – yra privaloma tik tiems, kurie yra fiziškai ir finansiškai pajėgūs ją atlikti, nors vieną kartą gyvenime. Nepaisant to, kiekvienais metais maždaug du milijonai žmonių iš visų pasaulio kampelių suplūsta į Meką. Ši kelionė suteikia unikalią galimybę susitikti skirtingų tautų žmonėms. Mekoje maldininkai lankosi ištisus metus, tačiau pats metinis hadžas prasideda dvyliktąjį islamiškojo kalendoriaus mėnesį. (Islamiškasis kalendorius yra mėnulio, o ne saulės kalendorius, todėl kasmet piligriminė kelionė (chadž) bei Ramadano mėnuo būna skirtingu metu – kartais žiemą, kartais vasarą.) Piligrimai vyrai dėvi specialius drabužius. Tai – paprasti apdarai, kurie pašalina socialinių sluoksnių ir kultūrų požymius, ir sulygina visus prieš Dievą (Allah).

Musulmonai gerbia Jėzų (Isaa), tebūnie jam palaima, ir laukia jo antrojo atėjimo. Jie laiko jį vienu iš svarbiausių Dievo pranašų žmonijai. Musulmonas niekada nesako tiesiog „Jėzus“, jis visada prideda frazę „tebūnie jam palaima“. Koranas patvirtina jo nekaltą pradėjimą, o jo motina Marija yra laikoma tyriausia moterimi visoje kūrinijoje.

Nesvarbu, ar moteris vieniša, ar ištekėjusi, islamas laiko ją asmenybe, turinčia teisę disponuoti savo turtu ir pajamomis. Ištekėdama moteris gauna dovaną (kraitį) iš savo vyro, kurią ji gali panaudoti savo asmeninėms reikmėms. Ji taip pat nekeičia savo pavardės į vyro, o pasilieka savo mergautinę pavardę. Tiek vyrus, tiek ir moteris islamas moko rengtis kukliai ir oriai. Tačiau kai kuriose musulmoniškose šalyse egzistuojančios moteriškos aprangos taisyklės tėra vietinių papročių atspindys.

Šeima yra islamo visuomenės pagrindas. Stabilios šeimos suteikiama ramybė ir saugumas yra nepaprastai vertinami ir laikomi jos narių dvasinio augimo pagrindu. Išplėstinių šeimų egzistavimas sukuria harmoningą visuomenę, o vaikai yra branginami ir dažniausiai palieka namus tik tuomet, kai patys sukuria šeimas.

Kaip ir žydai bei krikščionys, musulmonai tiki, jog šis gyvenimas tėra pasiruošimas pomirtinei karalystei. Su mirtimi susijęs tikėjimas apima Teismo dieną, prikėlimą, Rojų bei pragarą. Musulmonui mirus, jis ar ji yra suvyniojamas į švarų baltą audeklą ir, pageidautina tą pačią dieną, palydint jį paprasta malda, yra palaidojamas. Musulmono laidotuvės yra paskutinė jo artimųjų jam suteikiama paslauga ir galimybė prisiminti savo pačių greitai prabėgantį gyvenimą šioje žemėje. Pranašas, taika jam ir Dievo palaima, mokė, jog mirusiojo duota išmalda, jo skleistos žinios bei teisuolis vaikas, kuris už jį meldžiasi, yra trys dalykai, kurie padeda žmogui net ir po jo mirties.

Kaip ir krikščionybė, islamas leidžia kautis ginant save, savo religiją arba ginant tuos, kurie buvo jėga išvaryti iš savo namų. Ši religija nustato griežtas kovos taisykles, apimančias draudimą žaloti civilius bei naikinti pasėlius, medžius ir gyvulius. Musulmonų nuomone, neteisybė triumfuotų pasaulyje, jei žmonės nebūtų pasiruošę rizikuoti savo gyvybėmis vardan kilnaus tikslo. Taigi karas yra kraštutinė problemos sprendimo priemonė, paklūstanti griežtoms šventosios teisės nustatytoms sąlygoms. Iš arabų kalbos išvertus terminas „džihaad“ reiškia „kova“.