Pranašo ﷺ tradicijos išsaugojimas (2 dalis)
Aprašymas. Įžanga į chadisų rinkimą, jų išsaugojimą ir perdavimą.
Antroji dalis: Pranašo ﷺ (tebūnie jam taika ir Allah palaima) kompanionai, kurie išsaugojo sunną, ir chadisų užrašymas Pranašo ﷺ gyvenimo metais.
Tikslai:
- Įvardinti Abu Hurairah, Aišah, Abdullah ibn Umar bei Abdullah ibn Abbas kaip pagrindinius Pranašo ﷺ kompanionus, išsaugojusius jo ﷺ sunną.
- Suprasti, kad chadisai ankstyvuoju islamo periodu buvo ne tik įsimenami, bet ir užrašomi.
Arabiški terminai
- Sunna – سُنَّة – terminas suna geriausiai apibūdina visą tai, ką Pranašas ﷺ sakė, darė arba tai, kam pritarė.
- Chadisas (dgs. -ai) – أحادِث ) حَديث ) – tai pranešimas arba pasakojimas. Islame tai yra užrašytas pasakojimas apie Pranašo Muchammedo ﷺ veiksmus bei tai, ką jis yra sakęs.
- Muhadžiryn – الْمُهَاجِرِينَ – emigrantai (išeiviai). Paprastai vartojama apibūdinti tuos musulmonus, kurie persikėlė gyventi iš Mekos į Mediną.
- Ansaras (dgs. -ai) – الأَنْصَار – padėjėjai. Tai Medinos žmonės, kurie atvėrė savo miesto vartus ir namų duris Pranašo Muchammedui ﷺ ir jo pasekėjams iš Mekos.
Pranašo ﷺ sekėjai išsaugoję sunną
Ne visi Pranašo Muchammedo ﷺ pasekėjai turėjo galimybes ir vienodus interesus prisidėti prie sunnos išsaugojimo. Visi turėjo dirbti, kad pragyventų, papildoma našta jiems buvo musulmonų bendruomenės gynimas nuo nesibaigiančių išpuolių. Tačiau buvo dalis sekėjų, žinomų kaip Ašab-us-Suffa, kurie gyveno pačioje mečetėje ir buvo specialiai paruošti mokyti religijos gentis už Medinos ribų. Labiausiai žinomas iš jų buvo Abu Hurairah, kuris bet kokia kaina stengėsi būti Pranašo ﷺ draugijoje ir įsimindavo tai, ką jis sakė ar darė. Abu Hurairah dėjo visas pastangas išsaugoti chadisus. Perduodama, kad sykį jis pats yra pasakęs:
„Sakote, kad Abu Hurairah pasakoja daug Pranašo ﷺ chadisų ir klausiate, kaip gali būti, kad muhadžiryn ir ansarai nepasakoja Pranašo ﷺ chadisų kaip Abu Hurairah. Tiesa ta, kad mūsų broliai muhadžirin prekiaudavo turguje, o aš likdavau su Pranašu ﷺ pilnu pilvu, taigi aš buvau, kai jų nebuvo, ir prisimindavau, ką jie pamiršdavo. Mūsų broliai ansarai dirbo savo laukuose, o aš buvau vargšas iš vargingųjų Suffa gyventojų, todėl išlaikiau atmintyje, ką jie pamiršo.“ (Sachych Al-Bukhari)
Aišah, Pranašo ﷺ žmona, taip pat buvo iš tų, kurie išsaugojo didelę dalį Pranašo ﷺ sunnos, ypač susijusios su Pranašo ﷺ šeimyniniu gyvenimu. Ji turėjo gerą atmintį ir buvo apdovanota geru supratimu. Teigiama, kad „jei ji išgirsdavo tai, ko nesuprasdavo, ji prašydavo tai paaiškinti dar kartą.“[1] Kitaip tariant, ji nepriimdavo nieko, ką išgirdusi, kol nebūdavo tikra dėl to reikšmės.
Abdullah ibn Umar bei Abdullah ibn Abbas yra kiti du pasekėjai, ypač įsitraukę į Korano ir chadisų išsaugojimą ir perdavimą, o Abdullah ibn Amr, telaimina jį Allah, turėjo įprotį užsirašinėti Pranašo ﷺ posakius. Be tų, kurie buvo itin įsitraukę į šią veiklą, kiekvienas Pranašo ﷺ pasekėjas stengėsi išsaugoti sužinotus jo ﷺ žodžius ir veiksmus. Umar buvo susitaręs su kaimynu pakaitomis, kiekvienas kas antrą dieną, būti Pranašo ﷺ draugijoje, kad vienas kitam perduotų tai, ką praleidę.
Chadisų užrašinėjimas Pranašo ﷺ gyvenimo metais
Tarp kai kurių žmonių gyvuoja klaidinga nuomonė, esą chadisai buvo užrašyti tik praėjus dviem šimtams metų po Pranašo ﷺ mirties. Manyti, jog visi Pranašo ﷺ chadisai buvo perduodami tik žodžiu ir užrašyti tik praėjus keliems šimtmečiams, yra grubi klaida. Užrašyti tai, ką Pranašas ﷺ sakė ar darė, nebuvo tik vėliau musulmonams kilusi mintis. Pranašo ﷺ kompanionai, beveik visus jo ﷺ žodžius įgyvendindami praktikoje, išsaugojo juos ne tik atmintyje, bet ir rašytine forma. Jie suvokė faktą, kad Suna privalo būti išsaugota ateities kartoms, todėl jie ne tik ją išsaugojo atmintyje, bet ir ėmėsi rašiklių bei rašalo. Du anksčiau minėtų užrašų pavyzdžiai buvo Hummam ibn Munabbih „Sahifah” bei „As-Sahifah As-Sadiqah”.
Abu Hurairah pasakojo, jog vienam iš ansarų pasiskundus Pranašui ﷺ negalėjimu įsiminti to, ką iš jo ﷺ išgirsdavęs, Pranašas ﷺ atsakęs pasitelkti į pagalbą savo dešinę ranką, t. y. užsirašyti tai.
Kitas gerai žinomas perdavimas yra iš Abdullah ibn Amr: „Aš užrašinėdavau viską, ką išgirsdavau iš Pranašo ﷺ , norėdamas geriau įsiminti. (Dėl žmonių, kurie tam prieštaravo) aš pasakiau apie tai Pranašui ﷺ ir jis tarė: „Rašyk, nes aš kalbu tik tiesą“[2]
Mekos užkariavimo metais Pranašas ﷺ sakė pamokslą apie žmogaus nužudymą kaip atpirkimo mokestį už senas skriaudas. Kai pamokslas buvo baigtas, į priekį išėjo žmogus iš Jemeno ir paprašė Pranašo ﷺ užrašyti jam šį pamokslą ir Pranašas nurodė tai padaryti.[3]
Išnašos:
[1] Sachych Al-Bukhari
[2] Abu Daūd
[3] Sachych Al-Bukhari
Straipsnio autorius: Imam Kamil Mufti
Šaltinis: www.newmuslims.com
- 16 gruodžio, 2015
- Komentuoti neleidžiama