Pažintis su Vilniaus musulmonų bendruomene
Autorius Adas Viliušis – tinklaraštininkas, Vilniaus universiteto anglistikos magistrantas.
Vilnius nuo seno garsėjo kaip nepaprastas kultūrinės mozaikos miestas. Šimtmečius sostinės veidą kūrė įvairias religijas išpažinę žmonės – nuo judėjų iki arijonų. Tačiau musulmoniškoji Vilniaus pusė mažai kam yra pažįstama, daugelis jos nesupranta, kai kurie net stengiasi ją ignoruoti. Kokie iš tikrųjų yra islamą išpažįstantys žmonės?Visus man rūpimus klausimus nusprendžiau išsiaiškinti pats susitikimo su Vilniaus musulmonų bendruomene metu.
Pažintis prasidėjo nuo pabėgėlių
Mano pažintis su Vilniaus musulmonų bendruomene prasidėjo visiškai atsitiktinai. Dalyvaudamas tarptautiniuose jaunimo mainuose „Beyond the label #refugee“ (liet. „už pabėgėlio etiketės“) apsilankiau Vilniaus „Carito“ Bendruomeniniame integraciniame centre, vykdančiame užsieniečių integracijos programą. Programos pagrindinis tikslas – pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų, naujai atvykusių trečiųjų šalių piliečių sėkminga socialinė integracija Lietuvoje.
Centre susipažinau su keturių asmenų šeima, atvykusia iš karo purtomo Alepo Sirijoje. Du mažamečius auginantys sirų sutuoktiniai džiaugėsi pagaliau atradę ramybę Lietuvoje. Jau mėnesį jie gyvena Vilniuje nuomojamame bute ir intensyviai mokosi lietuvių kalbos.
Centre išvydau jaunus, laimingus, nuoširdžius, žmones, besidžiaugiančius juos supančiu rūpesčiu, pagalba ir, apskritai, ramiu gyvenimu Lietuvoje. Šeimos galva nustebino savo nagingumu – jis iš paprastos vielos gamina įspūdingas skulptūrėles ir papuošalus, kuriuos pardavinėdamas savo šeimai uždirba papildomų pinigų.
Pažintis su pabėgėliais iš Sirijos man užminė vieną klausimą. Ne paslaptis, kad į Lietuvą atvykstant vis daugiau pabėgėlių iš konfliktų krečiamų Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių, didėja ir islamą išpažįstančių žmonių skaičius mūsų šalyje. Tad susitikimo metu galvoje kirbėjo klausimas, kaip jiems čia pavyks prisitaikyti? Juk Lietuva yra katalikiška šalis – visiškai priešinga kultūrinė ir religinė aplinka nei ta, kurioje jie gyveno anksčiau.
Kur meldžiasi Vilniaus musulmonai?
Iškart po susitikimo su pabėgėlių šeima nedvejodamas paprašiau Lietuvoje apsistojusių dviejų savo musulmonų draugų iš Jungtinės Karalystės, kad šie man parodytų, kur Vilniuje meldžiasi musulmonai. Deja, miestas, kuriame musulmonų bendruomenė gyvena beveik šešis šimtus metų, negali pasigirti savo mečete. Pasirodo, kad šimtmečius stovėjusią mečetę septintojo dešimtmečio pabaigoje nugriovė sovietinė valdžia.
„Mečetė mums ne tik pamaldų vieta, bet ir bendruomenės susibūrimo taškas bei ugdymo centras. Paprastai mečetėje taip pat organizuojamos įvairios integracijos programos pabėgėliams ir vykdomos labdaros kampanijos bet kokią religiją išpažįstantiems žmonėms paremti“, – paaiškina mano draugas Denis, bengalų kilmės britas iš Jungtinės Karalystės.
Dabar Vilniuje gyvenantys ar trumpam apsistoję musulmonai meldžiasi kukliame sunitų dvasiniame centre – Muftiate, įkurtame 1998 metais. Kiekvieną dieną čia meldžiamasi, skaitomas Koranas, vaikams organizuojamos pamokėlės apie religiją, švenčiamos apeiginės ir tradicinės šventės.
Svetingas priėmimas
Taigi, penktadienio popietę aplankome Muftiatą. Islamo pasaulyje svarbiausia diena yra penktadienis, kuomet laikomos apeigos, vadinamos džuma. Jų metu susirinkusieji meldžiasi, o musulmonų dvasininkas imamas skaito pamokslus. Smolensko gatvėje įsikūręs Muftiatas iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo kitų sovietmečiu statytų pastatų. Tik akį patraukia prie įėjimo pritvirtinta lentelė, žyminti, kad čia – „Islamo kultūros ir švietimo centras“.
„Salam alaikum“ („ramybė Jums“), – vos tik mums pravėrus Muftiato duris su kiekvienu iš mūsų asmeniškai pasisveikina čia susirinkę musulmonai „Alaikum salam“ („ir Jums ramybės“), – jiems atsako mano draugai iš Jungtinės Karalystės. Nepaisant skirtingos kalbos ir tautybės jie bendrauja kaip seni pažįstami. „Vienybė ir susibūrimas drauge yra kertiniai islamo principai. Visiems tikintiesiems Dievas yra įsakęs būti vieningais, nesvarbu, kokia tavo tautybė. Tam, kad pasiektų šią vienybę Jis liepė burtis pamaldoms“, – man paaiškina Denis.
Nemaža dalis atėjusių čia melstis – darbo reikalais į Lietuvą atvykę verslininkai, diplomatai ir miesto svečiai. Atvykėliai iš Egipto, Tadžikistano, Turkijos, Čečėnijos ir kitų šalių nekantriai laukia prasidėsiančių pamaldų.
Daugumos susirinkusiųjų išvaizda išduoda, kad maldininkai kilę ne iš Lietuvos. Tad man sunku išlikti nepastebėtam. Keletas vyrų atkreipę į netipinę Muftiato lankytojo išvaizdą iškart susidomi, kokie vėjai mane čia „atpūtė“. „Ar ir tu musulmonas?“ – smalsiai paklausia vienas egiptietis. „Ne, atėjau pasižiūrėti, kaip vyksta musulmonų pamaldos“, – paaiškinu. Sužinoję, kad esu katalikas jie, atrodo, visai nesutrinka ir toliau su manimi tęsia pokalbį.
Po pokalbio su atvykėliais esu palydimas į prieškambarį, kur likus kelioms minutėms iki pamaldų manęs gražiai paprašo nusiauti batus. Tuo tarpu mano draugai kitoje patalpoje atlieka ritualinį apsiprausimą – vudu, kurio metu yra kalbamos tam tikros religinės formulės. Neilgai trukus visi keliaujame į maldos kambarį. Muftiate jų du – vienas vyrams, kitas moterims.
Patalpoje paklotas didelis raudonas kilimas, kuriame pavaizduotos kelios dešimtys nišų, simbolizuojančių mihrabus, t. y. nišas musulmonų maldos namuose. Remiantis Koranu, jos turi būti nukreiptos į musulmonų šventąjį miestą Meką.
Pamaldos vyksta arabų kalba, nors vietomis imamas maldas skaito turkų ir rusų kalbomis. Matyt, dėl to, kad nemaža dalis maldininkų yra iš Rusijos ir Turkijos. „Religinės apeigos ir pamaldos Jungtinėje Karalystėje yra laikomos arabų ir anglų kalbomis tam, kad visi suprastų“, – pasakoja kitas mano draugas pakistaniečių kilmės britas Amaras.
Pamaldos trunka visai neilgai, apie 20 minučių. Iš pirmo žvilgsnio jos išsiskiria harmonija, visi besimeldžiantieji yra susikaupę maldai, atrodo tarytum panirę į transą. Pasibaigus pamaldoms ne vienas žmogus prieina ir mandagiai pasiteirauja, kas mane paskatino apsilankyti musulmonų pamaldose. Pirmojo vizito proga Vilniaus musulmonų bendruomenė man padovanojo takiją (vyrišką musulmonų kepuraitę) ir Koraną.
Pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais į savo kabinetą mane pakvietė Turkijos ambasados Lietuvoje patarėjas religijos klausimais Ibrahim Ceyhan ir patarėjas prekybos klausimais Muhammet Karakaya. Paliekant Muftiatą, mane rusų kalba užkalbina grupelė Muftiatio lankytojų iš Čečėnijos. Palinkėję man sėkmės jie juokais priduria: „Dabar esi tikras musulmonas“.
Po pamaldų – halal maistas
Po pamaldų iškart užsukame į arabiško maisto restoraną, įsikūrusį senamiestyje. Maistas čia ruošiamas laikantis griežtų halal reikalavimų. Prie restorano durų mus pasitinka bangladešietis padavėjas Hasib. Jis greitai užmezga kontaktą su vienu iš mano draugų, mat juos abu vienija ne tik religija, bet ir bendra bengalų kalba.
Laikantis halal taisyklių gyvuliai maistui yra skerdžiami naudojant gerai pagaląstus peilius tam, kad gyvūno mirtis būtų kuo greitesnė. Kartais prieš skerdimą gyvūnai būna apsvaiginami. Taip pat svarbu, kad prieš mirtį gyvūnas nepatirtų streso, tad pjauti kito gyvūno akivaizdoje islamas draudžia. Skerdimo procedūra taip pat yra ritualizuota – ją leidžiama atlikti tik islamą išpažįstančiam žmogui, kuris skersdamas dėkoja Dievui už suteiktą maistą. Kitokiais būdais paskersto gyvūno mėsą musulmonams valgyti taip pat yra draudžiama. Negana to, halal neleidžia vartoti varliagyvių ir bežvynių žuvų. Musulmonai mano, kad maistas, paruoštas pagal halal yra švaresnis, sveikesnis ir skanesnis.
Pasak čia gyvenančių musulmonų, maisto paruošto pagal halal taisykles Vilniuje rasti nėra sunku. „Vilniuje yra daugiau nei dešimt skirtingų vietų, kur halal mėsa yra lengvai prieinama. Didieji Lietuvos paukštynai jau keletą metų ruošia vištienos gaminius, atitinkančius halal skerdimo reikalavimus, kuriuos nesunkiai galima įsigyti ir prekybos centruose“, – pasakoja mus į užkandinę atlydėjęs Muftiate sutiktas medikas iš Indijos.
Musulmonai lietuvių akimis
Kai kurie sutikti musulmonai neslėpė kartėlio dėl išankstinio visuomenės nusistatymo prieš juos. Prieš pora metų Etninių tyrimų instituto atlikto visuomenės nuomonių tyrimo duomenimis, musulmonai Lietuvoje yra viena mažiausiai pageidaujamų visuomenės grupių kaip ir romai, buvę kaliniai, psichikos ligoniai, homoseksualai ar čečėnai. Tyrimo rezultatai rodo, kad musulmonų kaimynystėje gyventi ar savo būstą jiems nuomoti atsisakytų apie trečdalis lietuvių, tuo tarpu apie penktadalis nenorėtų su musulmonais dirbti vienoje darbovietėje. Muftiate sutikta islamą išpažįstanti lietuvė pasakoja, kad per dvylika santuokos metų su musulmonu vis dar nesupranta valdžios institucijų ir kai kurių lietuvių požiūrio į juos.
„Man dar dabar yra įdomu, kodėl žmonės nekreipia dėmesio, kad musulmonai gyvena čia jau daug metų. Jeigu tu nori kalbėti apie islamą atvirai, Lietuvoje tai yra tabu. Jeigu tu esi ne baltos odos, o tamsus, jeigu tu esi iš Pakistano, Afganistano ar iš bet kurios kitos šalies, jeigu tu esi musulmonas ir dėvi hidžabą Lietuvoje, meldiesi čia, jie nesupras. Jie reaguoja į visus musulmonus vienodai“, – kalbėjo moteris.
Su tendencingu musulmonų stereotipizavimu nesunkiai galima susipažinti perskaičius bet kokio straipsnio, susijusio su islamu, komentarų skiltis. „Apsaugok Viešpatie nuo tokių meldėjų mūsų šalyje“, „pažiūrėkit, kaip jie gyvena – baisiau nei gyvuliai ir elgiasi taip pat“, „mečetė Vilniuje – dar vienas Al-Qaeda ir ISIS verbavimo punktas?“, – populiariame naujienų portale diskutavo Lietuvos komentatoriai ar apie tai, ar reikia Vilniuje naujos mečetės.
„Man kaip musulmonei norisi šaukti, kad visiška netiesa, jog musulmonai yra teroristai. Juk islame didžiausios nuodėmės yra žudyti ir atimti gyvybę sau“, – vyraujančius klaidingus stereotipus bando paneigti studentė iš Lietuvos. Ji vis dar nedrįsta kai kuriems savo artimiesiems prisipažinti apie tai, kad prieš dvejus metus pati priėmė islamą.
„Artimiausi mano draugai žino, kad esu musulmonė. Tie, su kuriais mus siejo tikras ryšys mane suprato ir mes toliau bendraujame. Su kai kuriais po islamo priėmimo ryšiai nutrūko. Yra ir tokių draugų, su kuriais bendrauju metų metus, bet prisipažinti nedrįstu. Nežinau, kodėl. Galbūt bandau stebėti, kiek žmogus būtų tolerantiškas ir kaip reaguotų į mano prisipažinimą. Nors paskutiniu metu įgaunu vis daugiau drąsos prisipažinti, nes didžiuojuosi savo pasirinkimu ir nemanau, kad tai reikėtų slėpti, nes tai nėra kažkokia gėda“, – pasakoja mergina.
Straipsnis parengtas tarptautinio jaunimo mainų projekto „Beyond the Label #Refugee“ metu. Projektas finansuotas Europos Sąjungos programos „Erasmus +“ lėšomis.
- 05 rugpjūčio, 2017
- Komentuoti neleidžiama
- Adas Viliušis