Mums rašo:

Šį šeštadienį pradėję rytą su žodžiais iš Korano „O žmonės! Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus tautomis ir gentimis, kad pažintumėt vienas kitą. Juk kilniausias tarp jūsų – pats dievobaimingiausias. Iš tikrųjų Allahas – Visažinis, Išmanantis!“ (49 sūra, 13 aja) pajudėjome nuo Kauno mečetės link Dzūkijos. Šį kartą mūsų išvykos tikslas – aplankyti čia esančią mečetę bei totorių buities muziejų.

Po valandos važiavimo keliuku tarp pienėmis geltonuojančių laukų, autobusiukas pasuko į šoną ir atsivėrė retai matomas lietuviško kaimo vaizdas – prieš mus stovėjo tamsiai ruda medinė Raižių kaimo mečetė, su mažu minareto bokšteliu ant stogo. Mus pasitiko šio kaimo musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius, kuris aprodė vietines apylinkes, papasakojo su jomis susijusią Lietuvos ir jos musulmonų istoriją. Labiausiai domino pati mečetė. Prie įėjimo į ją esantis saulės laikrodis rodė tikslų laiką toje vietovėje. Mečetė pasirodė esanti viena erdviausių ir viena seniausių iš visų Lietuvoje likusių, po Keturiasdešimties totorių kaimo mečetės. Medinės sienos tiek išorėje, tiek viduje, kuklios dekoracijos nedideliais įrėmintas islamiškais užrašais kūrė jaukią ir ramią Viešpaties garbinimo vietos atmosferą. Senas, pageltusiais lapais Korano rankraštis, 17 amžiaus medinis minbaras, vienos totorių šeimos giminės medis, siekiantis 16 amžių, talpino islamo atėjimo į Lietuvą ir ilgo gyvavimo čia istoriją. Po apsilankymo mečetėje pasivaišinome arbata su vietinių keptu totorišku šimtalapiu, kuris tiesiog tirpo burnoje, išgirdome šio pyrago kepimo subtilybių. Prieš išvažiavimą iš Raižių dar stabtelėjome prie čia esančių kapinių. Įprastos, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios kaimo kapinaitės – ant kalvos aptvertas nemažas plotas, apaugęs medžiais. Tačiau ant vartų – pusmėnulis, o toliau matyti žaliuojanti pieva su kapą žyminčiais akmenukais arba antkapiai ir paminklai, su užrašais arabiškais rašmenimis. Tuo skiriasi seniau ir naujai palaidotų asmenų kapavietės. Čia šiuo metu laidojami visų tautybių musulmonai, mirę Lietuvoje. Naudinga žinoti. Atsisveikinome su mus lydėjusiu Ipolitu Makulevičiumi ir pajudėjome toliau.

Pusvalandis kelio ir sustojome šalia V. Krėvės-Mickevičiaus muziejaus. Tačiau šį kartą pasukome į kitą kelio pusę ir pasibeldėme į totorės Liusios ir lietuvio Vlado Gaidukevičių sodybos vartus. Čia jie įkūrė Lietuvos totorių buities muziejų. Mus svetingai pasitiko su kątik išvirtais dideliais totoriškais koldūnais raudonųjų krienų padaže. Niekada nebuvo tekę ragauti tokio derinio, todėl patirtis buvo įdomi ir… labai skani! O kokios vaišės be kvepiančios šviežių mėtų arbatos ir puikios šeimininkės namuose kepto dar vieno šimtalapio pyrago? Po tokių sočių pietų, draugiškų ir nuoširdžių pokalbių, įžengėme ir į patį muziejų, kuriame susipažinome ne tik su totorių tautos, bet ir islamo palikimu Lietuvoje. Puikus šiltas pavasario oras, žydintys vaismedžiai, žaliuojanti pieva taip ir kvietė dar pasibūti ir pasimėgauti šia akimirka lietuviškame kaime, kurį kai kurios grupės narės matė apskritai pirmą kartą ir kiekvienas žingsnis jame joms kėlė nuostabą. Deja, laikas mūsų nelaukė ir kelionė ėjo į pabaigą. Teko atsisveikinti su sodybos šeimininkais ir judėti atgal į Kauną.

Mūsų keliautojų grupę sudarė ne vienos tautos, kelių tikėjimų atstovai. Kiekvienas iš šios kelionės parsivežėme naujų patyrimų, minčių, emocijų. Kiekvienas radome tai, ko ieškojome. Galiausiai, suvokėme, kad islamas, kuris daug kam atrodo toks tolimas ir svetimas, iš tiesų yra visai čia pat, šalia ir tarp mūsų. Tačiau atranda ir išsaugo jį tik tas, kuriam tai Viešpaties lemta.

Hayat, musulmonė, mums rašė:

Ankstyvas rytas. Raižiai. Ant pakilios vietos matome paminklą Vytautui Didžiajam ir Žalgirio mūšiui paminėti. Tai lietuvių ir totorių sandraugos įrodymas: tiek gediminaičių stulpai, tiek totorių simboliai kyla penkis metrus aukštyn susijungę aukštyn į aukštą žydrą dangų. Taip įprasminta lietuvių ir totorių tautos istorija.

Atvykus čia iš Kauno jau iškart matyti atviroj erdvėj nuo saulės prisimerkusi, masyvi, tamsaus medžio mečetė. Iškėlusi raudoną galvą – kupolą su minareto bokšteliu – draugiškai pakviečia vidun.

Įeinam. Vėsa. Kaip gera vasarą paskęst maldoj tokioj vietoj! Kvepia medžiu. Šviesios dailylentės sukuria namų jaukumą. Akį patraukia 17 a. minbaras, išdabintas medžio raižiniais. Ramybė. Kaligrafija, Korano ištraukos ant sienų… Nieks neblaško dėmesio, klausom gido. Čia prieš akis atisveria Raižių mečetės istorija. Garbingą istoriją mena ir šeimos geneologinis medis – tiek kartų praėjo, atsargiai vartom šventąjį Koraną. Jam jau du šimtai metų, gal net daugiau. Ir niekas nepakito. Keičiasi kartos, nugraiunamos ir statomos mečetės, bet kiekviena Korano raidė išlieka nepakitus.

Išėjus iš vėsos, šiluma gaivina veidą – o koks paukščių čiulbesys!

Apžiūrim Saulės laikrodžius, patogiai įsitaisiusius šalai mečetės ant akmeninio pagrindo. Šešėlis seka saulės laiką, o kitas mini Žalgirio mūšio laikus. Ir vėl prisiliečiam prie istorijos.

Laikas priešpiečiams. Ant stalo pūpso aguonomis išvirtęs šimtalapis, viliojantis karamelizuotu pagrindu, burnoj tirpstančiais lakštais, jis taip tinka prie arbatos!

Pakylam. Vaiskiu taku pėstute aplankom kapavietes – štai, tik akmenines galvas iškišę iš žolės, senieji totorių kapai, kur žmogų mena tik tiek, jog jis gyveno – akmenėlis žemėj. Kitoj gi pusėj, kryptimi į Meką, šiuolaikiški kapai, su užrašais, gėlėm. Ir tik arabiški rašmenys byloja, kad čia atgulė Ahmedas ar Maryam… Asimiliacija.

Apmastę dvasingumą, gyvenimą ir mirtį, vykstam į Varėnos rajone, Subartonyse, įsikūrusį Lietuvos totorių buities ir kultūros muziejų.

Mus pasitinka vaišinga šeimininkė, vedasi, sodina kieme prie medinio stalo – tuoj garuoja koldūnai, pagardinti krienais. Karštą pavasario dieną atsigaivinę mėtų arbata, šviežiai skintų krūmelių.

Ir štai – prasideda ekskursija – muziejuj akys raibsta nuo totoriškų rakandų, rankdarbių, aprangos detalių. Su meile viskas surinkta ar dovanota. Čia ir arabiškas palinkėjimas iš Kanados, čia ir Vilniuj buvusios mečetės brėžiniai… Štai – maldos karoliai – nėr čia nieko be prasmės ar savos istorijos. Jie atkeliavo iš tolimojo Irako, kuriuos jai parvežė sūnus. Tenai žmogus atidavė, kas jam brangiausia – kur pindavo žodžius iš prašymų, atgailos ir padėkos. „Nuvežk juos savo mamai“… Taip atkeliavo jie į Lietuvą, o į tolimąją šalį iškeliavo gintaro karoliai mamai to žmogaus. Jus daugiausia jungia mus ne rasė, tikėjimas ar pažiūros – o žmogiškumas.

O mūs, pasidžiaugusi sodybos šeimininkų sodu, kvapniais žiedais ir saule, pilni įspūdžių, sotūs, prisilietę prie totorių kultūros, išvykom. Neilgam.

Skaityti toliau. Išvyka: Islamo paveldas Lietuvoje II turas

Akimirkos iš išvykos: