Kauno mečetė (u.k. 1151), Totorių g. 6, Kaunas (54.894436,23.928371)
Mečetė yra atrakinta kiekvieną dieną kasdieninių maldų metu. Taip pat čia veikia vaikų ir suaugusiųjų savaitgalinė mokykla "Minaretas".
Dėl informacijos prašome kreiptis į Kauno m. musulmonų bendruomenės administraciją el. paštu: kauno.mecete@gmail.com
Grupinės ekskursijos organizuojamos kartu su turizmo specialiste, gide. Kontaktai: facebook puslapis "Turiningai".
Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą
Mečetės istorija
Kadaise, Kauno totoriai (etninė tauta, kuri nuo XIV amžiau apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) XVI- XIX amžiuje palei Nemuno upės krantą (vad. Totorių skvere) turėjo medinę mečetę, kuri per Napoleono kariuomenės žygius 1812 m. žiemą, buvo sudeginta. Nuo to laiko totoriai neturėjo bendrų maldos namų.
1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu pagal patvirtintą Kauno plėtros planą buvo įsteigtos Kauno senosios kapinės, kuriose proporcingai pagal to meto gyventojų etninę ir religinę priklausomybę buvo suskirstyti atitinkami sklypai: katalikų bažnyčiai, liuteronams, stačiatikių bažnyčiai ir musulmonams (anksčiau vadinamų magometais). Šiai religinei konfesijai buvo skirtas apytiksliai vienas hektaras sklypo.
Kai kaipinės buvo paskirstytos, vietinis totorių kilmės kaunietis Aleksandras Iljasevičius, žinomos “Turkiškos kepyklos” Kaune savininkas, tarpininkaudamas su vietine valdžia, gavo leidimą statyti naujus Dievo namus musulmonams paskirtoje teritorijoje. 1906 metais, jis pastatė medinę mečetę (10x8 m² dydžio) Kauno senujų kapinių komplekse. Ši mečetė buvo pastatyta jo mirusių tėvų atminimui, kurie buvo palaidoti totorių kapinėse (miziare) pagal musulmonų tikėjimo papročius. Taip pat netoli mečetės buvo pastatytas medinis pastatas, kuris buvo paskirstytas į imamo namus ir mokyklėlę (medrasą). Visa teritorija buvo prižiūrima bei aprūpinta gražiu sodu.
Kapinėse buvo laidojami vietinės totorių musulmonų bendruomenės nariai. Šios bendruomenės narių buvo apie 120. Yra žinoma, jog netoli totorių musulmonų kapinių buvo palaidoti apie šimtas turkų kareivių, kurie mirė nelaisvėje Kaune per Rusijos – Osmanų karą 1877 – 1878 metais.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos Respublika atgavo Nepriklausomybę ir atkūrė savarankišką valstybę, kuriuos laikinoji Lietuvos Respublikos sostine tapo Kaunas (Vilnius tuo metu buvo okupuotas Lenkijos). Miestas greitai modernizavosi bei plėtėsi.
1930 metais Kaunas mini jubiliejų – Vytauto Didžiojo mirties metines. Vyriausybė ruošėsi paminėti šiuos metus ne tik gausiais renginiais, bet ir naujomis statybomis. Jubiliejiniais metais buvo suplanuota pastatyti gausybę visuomeninės paskirties pastatų. Kaip rašoma to meto spaudoje,„Kauno tikintieji – jų yra apie 50 šeimynų, – valdžios padedami, pastatė šią naują mečetę vietoje senos, kuri buvo pastatydinta apie 1906 metus totorio, didžturčio Iliasevičiaus, garsiosios kadaise Kauno „turkų kepyklos“ savininko.“ Mečetė, savotiškas paminklas Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atsikrausčiusiems totoriams, išsiskyrė kaip vienintelės sakralinio pobūdžio statinys laikinojoje sostinėje, skirtas pažymėti šiai datai.
Tuo pat metu buvo įgyvendintas ir kitas pasiūlymas: tuometę Ūkio gatvę pervadinti Totorių vardu. Pastatą projektuoti pasirinkti architektai Adolfas Netyksa ir Vaclovas Michnevičius. Taip iškilo vienintelė mūrinė mečetė Baltijos šalyse, Kauno tarpukario sumodernintų rytietiškų formų architektūrinis statinys. Mečetės statybos trūko kelis metus. Ji ofcialiai atidaryta Žalgirio mūšio minėjimo dieną - 1933 m. liepos 15 d.
Šioje kompaktiškoje, nedidelio tūrio mečetėje susipina istorinės formos ir rytietiški motyvai, kuriais išryškinama statinio paskirtis. Pastato siluetą formuoja tipiški mečečių architektūros elementai – elipsinis kupolas ir nedidelis minaretas.
Mečetė veikė iki pat 1946 metų: bendruomenė organizavo maldas ir kitas religines apeigas. Religinė veikla tęsėsi iki 1947 metų. Kai mečetė buvo nusavinta tuometinės Kauno miesto valdžios, vykdant TSRS komunistinės partijos įsakymą, musulmonų bendruomenė buvo visiškai suardyta. Sovietų laikais, maldos namų paskirtis buvo pakeista: joje veikė cirkas. O 1959 m. visos kapinės buvo panaikintos ir vietoj jų įrengtas "Ramybės parkas". Šiandien nematyti jokių kapinių.
1972–1973 m. pagal architekto Z. Dargio projektą mečetė buvo remontuota ir pertvarkyta į kultūrinį objektą. Buvo planuota sukurti Rytų meno muziejų, iš pietų pusės pristatyta atvira gelžbetoninė galerija (pavėsinė). Į šią galeriją galima buvo papulti per duris, įrengtas michrabo* vietoje. Rytinėje mečetės teritorijos dalyje buvo įrengtas fontanas.
1985 m. pastatas su dviem priestatais, pastoge ir kiemo įrenginiais buvo perduotas M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Muziejui pastatas buvo nereikalingas ir jo nenaudojo. Pastatas užkaltais langais ir išdaužytomis grindimis stovėjo tuščias.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m., Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerijos nurodymu „Dėl Kauno mečetės grąžinimo Kauno musulmonų bendruomenei“ ir M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus perdavimo-priėmimo aktu, mečetė ir kiti statiniai buvo perduoti Kauno musulmonų bendruomenei.
Tais pačiais metais įvyko pirmosios religinės bendruomenės pamaldos. Mečetės atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos ir Kauno miesto valdžios atstovai, Lenkijos ir Baltarusijos totorių delegacijos, musulmonų atstovai iš užsienio šalių (Anglijos, Rumunijos, Turkijos, Saudo Arabijos). Iškilmes filmavo Saudo Arabijos televizija.
Iki pat 2000 m. Kauno musulmonų bendruomenė imamo (dvasininko) neturėjo. Šiai bendruomenei atstovavo bendruomenės pirmininkas gerbiamas ponas J. Ridzvanavičius. Taip pat bendruomenės labui aktyviai dirbo gerbiamas profesorius R. Makaveckas ir ponia M. Krinickaitė bei keli studentai iš musulmoniškų šalių. Religines apeigas, kaip penktadieninę maldą, mečetėje pravesdavo imamas iš Raižių mečetės J. Chaleckas. Tik nuo 2000 metų bendruomenės pirmininku ir imamu buvo išrinktas gerbiamas R. Jakubauskas.
2007–2008 metais Lietuvos Vyriausybė skyrė lėšų mečetės remonto išlaidoms padengti. Buvo sutvarkytas ir sustiprintas iš išorės minaretas, stogas, nudažytas fasadas iš lauko pusės, sutvarkyta šildymo sistema, pakeista maldos salių kiliminė danga.
Tęsiant LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo diplomatinių santykių tradiciją su kaimyninėmis šalimis, Lietuvos musulmonų bendruomenė nuo pat Nepriklausomybės laikų užmezgė bendradarbiavimą su Turkijos vyriausybe, todėl nuo 2008 m. Kauno mečetėje religines apeigas, talkindami tuometiniam imamui, pradėjo vesti ir imamai iš Turkijos. Ilgiausiai šias pareigas (nuo 2013 iki 2018 m.) atliko gerbiamas imamas A. Belge iš Turkijos. O ilgametį pirmininką 2017 metais pakeitė gerbiamas pirmininkas S. Okat. Nuo 2019 metų jis tapo ir imamu.
Bendruomenei pavykus išvystyti gerus santykius su Turkijos vyriausybine institucija TIKA, 2018–2019 metais buvo atliktas visos mečetės išorės, vidaus ir aplinkos kapitalinis remontas kartu bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos. 2019 m. lapkričio 25 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos posėdyje nutarta suteikti Kauno mečetei (u.k. 1151) nacionalinį reikšmingumo lygmenį bei apibrėžti teritorijos ribas.
Kauno musulmonų bendruomenė yra maža, apie 300–500 narių iš Kauno miesto ir rajono. Bendruomenės veikla organizuojama administarcijos ir jos narių savanorystės pagrindu. Šiuo metu šios bendruomenės nariai skirtingų tautybių, nes pagal islamo tradiciją bendruomenėje nėra toleruojamas rasizmas ar neapykanta kitai tautybei. Mečetė yra Dievo namai, į juos visi ateina vieno vedami – šlovinti Aukščiausiąjį. Mečetė atvira visiems.
Taigi nuo pat Nepriklausomybės laikų Kauno musulmonų bendruomenė saugo ir prižiūri mečetę, joje iki šiol yra atliekamos šventinės maldos (penktadieniais ir per dvi didžiąsias šventes), atrakinamos durys ir kitomis įprastomis dienomis. Bendruomeninė veikla toliau saugo paveldą ir tęsia tradicijas.
Mečetės teritorijos istorija
Mečetės teritorijos žemės sklypas yra buv. Kauno senųjų kapinių sudedamoji dalis. Buvusios Kauno senosios kapinės įsteigtos 1847 m. Sklypai buvo skirti įvairių religinių konfesijų bendruomenės narių laidojimui, bet nebuvo draudžiama statyti mokyklų, maldos namų ir kt. Tai stipriai pakeitė Kauno miesto urbanizaciją.
Mečetės teritorijoje iki 1930 metų stovėjo nedidelė medinė mečetė (1906 m.), du gyvenamieji namai su gražiu sodu. Nors Kauno savivaldybės nuomone visi pastatai buvo „persenę, pavojingi gaisro atžvilgiu ir antisanitariniame stovyje“, jų griovimo terminai atidėlioti iki pat karo. Trakų ir Totorių gatvės kampe būta ir musulmoniškų kapinių (miziaras). Jos buvo atitvertos tvora, pasak pačių vietinių totorių, 1935 metais „visai pakenčiamai tvirta ir geros išvaizdos, ir galinčią stovėti nekurį laiką.“ O Ūkio gatvė pervadinta Totorių vardu.
Tuometinė Kauno miesto valdžia nutarė Kauno senųjų kapinių teritoriją paversti miesto „Ramybės parku“. Pagal projektą buvo iškeltos kapinės ir nutiesti nauji takai.
1998 m. mečetės žemės sklypas buvo išnuomotas bendruomenei. Taip ji atgavo savo istorinį sklypą – 0,8405 ha. Teritorijoje yra aukštų medžių ir menkaverčių krūmų.
2019 m. atlikti visos mečetės teritorijos archeologiniai žvalgymai. Išvadoje paminėta, kad nėra rastas nei vienas palaidojimas, todėl bendruomenė planuoja aptverti visą teritoriją ažūrine metaline tvora, sutvarkyti takus ir įrengti parkavimą.
Visoje mečetės teritorijoje pagal islamo (musulmonų-sunitų) religinius kanonusyra draudžiama: vedžioti šunis, niokoti augalus, šiukšlinti ir triukšmauti. Tai yra sakralinė vieta, skirta meditacijai ir šeimos poilsiui.
Šaltiniai:
Kultūros vertybių registras, Kauno mečetės u.k.1151
Laurinaitis Paulius Tautvydas, Petrulis Vaidas. Totorių mečetė Kaune
Totorių paminklas Vytautui Didžiajam
Kauno apskrities totorių bendruomenė
