Kauno musulmonų konfesinės kapinės

Tradicinė Kauno miesto musulmonų religinė bendruomenė vienija Kauno mieste ir aplinkiniuose rajonuose gyvenančius musulmonų sunitų tikėjimo išpažįstančius ir praktikuojančius Lietuvos Respublikos piliečius bei kitus turinčius laikiną/nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje gyvenančius asmenis nepriklausomai nuo jų tautybės. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 str. Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas. O pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų istatymo 8 str. juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos savivaldybės nustatyta tvarka gali turėti savo konfesines kapines arba savo teritoriją bendrose kapinėse.

Ar musulmonai turėjo savo konfesines kapines Kaune?

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) apgyvendintų islamo religijos išpažinėjų istorija siekia beveik 700 metų. Pirmieji jų buvo Aukso ordos totoriai, kurie atvyko ir apsigyveno LDK žemėse ir tradiciškai statėsi maldos namus – medines mečetes.

Yra visiems žinoma, kad totoriai, kaip atskira etnokonfesinė grupė, turėjo visišką autonomiją ir religinę-teisinę savivaldą (santuokų, gimimų ir mirčių registravimas, paveldėjimas buvo tvarkomi bendruomenėje, nesikišant centrinei ar vietinei valdžiai). Totorių didikai turėjo savo herbus, o iš totorių raitelių sudaryti jų pulkai valstybinėje kariaunoje – savas vėliavas.

Lietuvos valstybė pasirodė išties esanti tolerantiška kitatikių atžvilgiu. Musulmonų gyvenimas nebuvo sunkinamas nei valdžios, nei krikščionių daugumos. Dėl savo integracijos totoriai musulmonai galėjo pasijusti visaverčiais valstybės piliečiais: jie valdė nuosavybę, ėjo karo tarnybą, mokėjo tokius pačius mokesčius kaip ir kiti valstybės gyventojai.

Kadangi per šimtmečius totoriai išliko ištikimi musulmonų tikėjimui – Islamui. Nenuostabu, kad XIX amžiaus pradžioje palei Nemuno upės krantą (vad. Totorių skvere) turėjo medinę mečetę ir savo etnokonfesines kapines, kuri per Napoleono kariuomenės žygius 1812 m. žiemą, buvo sudeginta.  Nuo to laiko ilgą laiką totoriai neturėjo bendrų maldos namų ir konfensinių kapinių Kaune.

1847 m. pagal patvirtintą Kauno plėtros planą buvo įsteigtos Kauno senosios kapinės, kuriose proporcingai pagal to meto gyventojų etninę ir religinę priklausomybę buvo suskirstyti atitinkami sklypai: katalikų bažnyčiai, liuteronams, stačiatikių bažnyčiai ir musulmonams (anksčiau vadinamų mahometais). Šiai religinei konfesijai buvo skirtas apytiksliai vienas hektaras sklypo (Totorių/Trakų g, kampas), kuriame buvo leista ne tik laidoti bet ir statyti maldos namus.

Vietinis totorių kilmės kaunietis Aleksandras Iljasevičius, žinomos “Turkiškos kepyklos” Kaune savininkas, tarpininkaudamas su vietine valdžia, gavo leidimą pastatyti naujus Dievo namus – mečete – paskirtoje teritorijoje. 1906 metais, jis pastatė jo mirusių tėvų atminimui, kurie buvo palaidoti šiose kapinėse (miziare), medinę mečetę (10×8 m² dydžio). Taip pat netoli mečetės buvo pastatytas medinis pastatas, kuris buvo paskirstytas į Imamo (musulmonų dvasininko) namus ir mokyklėlę (medrasą). Visa teritorija buvo prižiūrima bei aprūpinta gražiu sodu. O kapinėse buvo toliau laidojami vietinės musulmonų bendruomenės nariai. Šios bendruomenės narių buvo apie 120. Yra žinoma, jog netoli totorių musulmonų kapinių buvo palaidoti apie šimtas turkų kareivių, kurie mirė nelaisvėje Kaune per Rusijos – Osmanų karą 1877 – 1878 metais. (aut.p. informacija tikslinama)

Minit tarpukarinėje sostinėje Kaune 500-ąsias Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio – Vytauto Didžiojo mirties metines (1930-09-11), tuometinės valdžios sprendimu ir atsižvelgiant į Kauno musulmonų religinės bendruomenės iniciatyvą – buvo nuspręsta pastatyti vienintelę mūrinę mečetę Kauno laikinojoje sostinėje vietoje senosios medinės mečetės.

Kur dabar laidojami musulmonai Kaune?

Po Antrojo pasaulinio karo Kauno mūrinė mečetė buvo nacionalizuota (1941 m.) ir uždaryta (1947 m.), bendruomenės medinis pastatas buvo nugriautas (1954 m.), o visa konfesinių kapinių teritorija buvo sunaikinta 1959 metais ir paversta „Ramybės“ parku. Taip buvo visiškai brutualiai sunakinta Kauno miesto musulmonų religinė bendruomenė.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, didmiesčiuose pradėjo atgimti dvasinė kultūra. Tas palietė ir musulmonus gyvenančius Kaune. 1990 metais Kauno miesto taryba priėmė sprendimą suremontuoti Kauno mečetės patalpas ir ją grąžinti tikintiesiems. Dėka to, šiandieniniai totoriai musulmonai vėl grįžta prie savo dvasinės kultūros ištakų – Islamo religijos.

Todėl atsižvelgiant į bendruomenės narių aktyvumą šiais metais Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyrių su prašymu dėl žemės sklypo ar teritorijos viešosiose Kauno miesto kapinėse skyrimo, o skirtame sklype aiškiai sukalti riboženklius, kurie aiškiai žymėtų musulmonų konfesijai priklausantį sklypą. Buvo gautas teigiamas atsakymas į pateiktą Bendruomenės prašymą, kuriame skyriaus vedėjas A. Pakalniškis atsakė: „Atsakydami į Jūsų prašymą informuojame, kad Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės narių laidojimui galime skirti 20 arų žemės sklypą Kauno miesto viešosiose Vainatrakio kapinėse, esančiose Rokų seniūnijoje Kauno rajone.“ 

Pagaliau po tiek metų ir Kauno musulmonai turi savo teritoriją laidojimui Kauno miesto viešosiose bendrose kapinėse.

Dėl laidojimo apeigų ir taisyklių skaitykite Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos – Muftiato internetiniame puslapyje: muftiate.lt

Praneša: Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės valdyba