Islamiškų finansų esmė (3 dalis)
Islamiškų finansų esmė (3 dalis)
Taip pat skaitykite: Islamiškų finansų esmė (1 dalis)
Taip pat skaitykite: Islamiškų finansų esmė (2 dalis)
Autorius: Sami Al-Suwailem, vyresnysis ekonomistas, IRTI, IDB Grupė
Birželis, 2010
(Tęsinys)
Integruoti finansai
Islamiški finansai čia nesibaigia. Palūkanų draudimas paskoloms kaip toks, neišsprendžia visuomenės finansinių poreikių. Ne visos skolų formos yra blogos. Mums reikia formulės, kuri atskirtų sveiką paskolą, reikalingą gerovės sukūrimo finansavimui, nuo blogos paskolos, kuri sugriauna jį.
Ši formulė išvedama iš pelno siekiančio finansavimo ir realių ekonominių veiklų integracijos. Tai gali būti pasiekiama per daugybę finansinių priemonių, tokių kaip nuosavo kapitalo finansavimas, lizingas, pardavimas uždėjus antkainį (pardavimas su atidėtu mokėjimu). Pardavimas su antakiniu ypač parodo skirtumą tarp palūkanomis paremtų paskolų ir pardavimu paremtos skolos.
Tiek palūkanomis paremta paskola, tiek pardavimas su antkainiu sukuria skolą ir turi finansinę priemoką. Tačiau palūkanomis paremta paskola struktūriškai atsiejama nuo realios ekonominės veiklos. Paskola gali būti naudojama įsigyti daiktus ar paslaugas arba finansuoti neapmokėtas skolas. Būstų bumo metu JAV (2002-2007) didžioji dalis paskolų, daugiau nei 70%, buvo panaudota refinansavimui (Demyanyk ir Hemert, 2008).
Pardavime su antkainiu, priešingai, skola sukuriama išimtinai prekių arba paslaugų įsigyjimui. Ji integruoja skolos sukūrimą su realiu sandoriu, kuris yra gerovės kūrimo variklis. Taigi, skola yra struktūriškai integruota į produktyvią veiklą, taip pasitarnaudama ekonomikai, o ne priešingai. Tokiu būdu laiko vertė ir skolos augimas yra struktūriškai atskirtos: antkainio mokestis atspindi laiko vertę, bet neleidžia skolai savaime didėti, kaip tai nutinka su palūkanomis paremtu skolinimu.
Žinoma, pardavimu su antkainiu gali būti piktnaudžiaujama ir jis gali būti panaudotas gauti grynųjų pinigų, o ne įsigyti daiktų ar paslaugų. Tokiu atveju nebus jokio ekonominio skirtumo tarp pardavimo su antkainiu ir palūkanomis paremtos paskolos, išskyrus, kad ji taps mažiau naši ir sunkiau pasiskolinama. Tačiau tai prieštarauja islamiško Šariato tikslams. Dvi iškiliausios musulmonų pasaulio islamo teisės akademijos nusprendė, kad organizuotas pardavimo su antkainiu transformavimas į finansavimo grynasiais pinigais šaltinį (oragnizuota ir atvirkštinė tawarruq), nėra suderinamas su Šaria.
Finansai yra priemonė
Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz (2009) pabrėžia, kad finansai yra priemonė siekiant ekonomikos augimo ir klestėjimo. Tačiau, kai skola ir finansiniai įsipareigojimai auga sparčiau nei reali ekonomika, finansai greičiau tampa pabaiga, nei priemone. “Finansai tapo patys sau pabaiga, o ne priemone pabaigai,” kaip teisingai pastebi Stiglitz.
Sujungdami skolos sukūrimą su gerovės sukūrimu, islamiški finansai užtikrina, kad finansai visuomet pasitarnauja ekonominėms veikloms, o ne atvirkščiai. Ši sąjunga sustabdo atbulos skolos piramidės susikūrimą, tokiu būdu sustabdydama besikartojantį finansinį nestabilumą. Natūraliai, kiekiviena ekonomika patiria ciklus, pakilimus ir nuosmūkius. Bet ciklai, kylantys dėl finansinio nestabilumo yra sunkesni ir nuostolingesni, negu tie, kurie kyla dėl realių, naturalių priežasčių, kaip buvo patvirtinta daygybės tyrimų, atliktų TVF (2008, 2009). Plėtojant toliau, 2008 m. akcijų rinkos prarado virš 30 trilijonų dolerių, tuo tarpu nuosavybės rinka prarado dar virš 30 trilijonų dolerių, pasak Pasaulio banko vyriausiojo ekonomisto Justin Lin (www.abc.net.au; 04.02.2009). Priešingai, apdraustų katastrofų nuostolis (žemės drebėjimai, cunamis, žmogaus sukeltos nelaimės įskaitant 9/11) buvo tik 745 milijardai dolerių per visą 1970-2007 m. periodą (www.swissre.com; 17.02.2009).
Tuomet, kai pasaulis kenčia “didžiausio istorijoje kreditų burbulo“ sprogimą, kaip tai apibūdino Nobelio premijos laureatas Paul Kurgman (2009), islamiški finansai turi daug įžvalgų, galinčių reformuoti pasaulio finansų sitemą. Vienas iš pavyzdžių yra vokiečių finansų ministro Wolfgang Schauble sprendimas uždrausti neapsaugotą trumpalaikį pardavimą – parduoti vertybinius popierius, jei jų neturima arba jie nėra pasiskolinti – eurozonos suvereno ribose, bei kreditų įsipariegojimų neįvykdymo atvejais, o taip pat ir akcijas dešimtyje pirmaujančių Vokietijos finansų rinkose. Šis žingsnis, pasak Financial Times, sutapo su ministro mąstymu apie “pavojų dėl ryšio nutrūkimo tarp finansinių sandorių ir realios ekonominės veiklos“ (FT, 19.05.2010).
“Rinka deramai nefunkcionuoja, jei rizikos ir atlygiai yra visiškai išsibalansavę“, sako Schauble. “Mes privalome regulioti užbiržinės rinkos sandorius, bei taip pat privalome sutelkti dėmesį į finansinių sandorių santykį su realia prekių ir paslaugų prekyba. Jie neturi tarpusavio santykio. Aš suprantu, kad mums reikia naujų finansinių priemonių susidorojimui su milžiniškais finansiniais uždaviniais, su kuriais susiduriame. Tačiau, atleiskite man už pasakymą, bet mažiausiai 25 procentų pelnas yra paprasčiausiai neįsivaizduojamas realioje ekonomikoje. Tai nėra sveika.“
Universali priežastis
Europos centrinio banko prezidentas Jean-Claude Trichet (2009) kviečia “paradigmų pokyčiams pasaulinėje finansų sistemoje“. Su globalizuota rinka, kartu turi būti ir globali moralinė sitema bei etinės vertybės, kad atkurt pasitikėjimą finansų rinkomis. Esminiai islamo finansų principai nėra būdingi tik islamo tikėjimui. Jie randami visose dieviškosiose religijose ir taip pat daugumoje pasaulietinių įsitikinimų. Šių universalių vertybių pažanga pasitarnauja ir politikos formuotojų bendram tikslui visame pasaulyje: reformuoti finansų sistemas žmonijos labui.
_____________________________
Šaltiniai
