Kai turime beveik viską, bet prarandame kryptį

Gyvename laikais, kai žmogui suteikiama daugiau pasirinkimo nei kada nors anksčiau. Galime rinktis, kur gyventi, ką studijuoti, kokią profesiją pasirinkti, su kuo kurti šeimą, kaip atrodyti, ką vartoti ir kokį gyvenimą kurti. Atrodytų, kad kuo daugiau pasirinkimų turime, tuo laisvesni ir laimingesni turėtume būti.

Tačiau vis dažniau matome priešingą reiškinį – nerimą, nuolatinį nepasitenkinimą, lyginimąsi su kitais, baimę priimti neteisingą sprendimą ir pasimetimą dėl savo ateities.

Kai pasirinkimų daugėja, bet kryptis išbluksta

Mūsų tėvų ir senelių gyvenimas daugeliu atžvilgių buvo labiau apribotas. Jie turėjo mažiau profesinių, geografinių ir materialinių galimybių. Tačiau kartu egzistavo aiškesnės atramos – šeima, bendruomenė, atsakomybė, tikėjimas, pareiga ir suvokimas, kad ne kiekvienas žmogaus noras privalo būti įgyvendintas.

Šiandien mums vis dažniau sakoma: „Tu gali būti kuo tik nori. Svarbiausia – pasirink tai, kas daro tave laimingą.“

Tačiau čia atsiranda sudėtingas klausimas: o kas, jeigu pats žmogus jau nebežino, kas iš tiesų daro jį laimingą?

Kai beveik viskas tampa pasirinkimu, kiekvienas pasirinkimas gali tapti abejone. Pasirinkę vieną kelią pradedame galvoti apie dešimt kitų, kurių atsisakėme. Galėjau pasirinkti kitą profesiją. Galėjau gyventi kitoje šalyje. Galėjau sukurti kitokį gyvenimą. Galėjau daugiau uždirbti. Galėjau atrodyti kitaip. Ir vietoje ramybės atsiranda nuolatinis „o kas, jeigu…?“

Islamas laisvę sieja su atsakomybe

Islamas neatima iš žmogaus pasirinkimo. Žmogui suteikta valia, protas ir gebėjimas priimti sprendimus. Tačiau kartu jam suteikta atsakomybė. Todėl islamiškas požiūris į laisvę skiriasi nuo minties, kad laisvas žmogus yra tas, kuris gali daryti viską, ko tuo metu trokšta.

Laisvė be vertybių nebūtinai išlaisvina žmogų. Kartais ji jį palieka be krypties.

Šiuolaikinė kultūra dažnai moko klausti: „Ko aš noriu?“ Tikėjimas moko užduoti ir kitą klausimą: „Kas yra teisinga?“

Ar mano pasirinkimas yra sąžiningas? Ar jis nekenkia kitam? Ar jis neprieštarauja mano pareigoms šeimai? Ar jis stiprina mano charakterį? Ar priartina mane prie Allah, ar nuo Jo tolina?

Allah Korane sako: „Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad jie Mane garbintų.“ (Koranas, 51:56)

Todėl musulmonui gyvenimas nėra atsitiktinių pasirinkimų rinkinys. Jis turi tikslą.

Kai sėkmė pakeičia vertę

Šiuolaikinė visuomenė labai gerai moko mus siekti daugiau. Daugiau uždirbti. Daugiau keliauti. Daugiau turėti. Geriau atrodyti. Tapti labiau matomiems. Sukurti sėkmingesnę karjerą.

Tačiau daug rečiau klausiame: Ar tapau geresniu žmogumi? Ar esu sąžiningas? Ar gerbiu savo tėvus? Ar tinkamai auklėju savo vaikus? Ar padedu silpnesniam? Ar moku būti dėkingas? Ar mano uždirbami pinigai yra halal? Ar mano žodžiai nežeidžia kitų? Ar esu patikimas žmogus?

Islamo požiūriu žmogaus vertė negali būti matuojama vien tuo, kiek jis uždirba, ką turi ar kaip atrodo. Akhlaq – žmogaus charakteris ir moralė – yra viena svarbiausių musulmono gyvenimo dalių. Sąžiningumas, kuklumas, teisingumas, atsakomybė, kantrybė, gailestingumas, pagarba šeimai ir rūpinimasis silpnesniu nėra senamadiškos vertybės. Tai yra žmogaus atramos.

Pasaulis, kuriame visada atrodo, kad kažkur yra geriau

Dar niekada žmogus neturėjo galimybės kasdien stebėti tiek daug kitų žmonių gyvenimų. Atsidarome telefoną ir matome kažkieno kelionę, namus, santuoką, karjerą, kūną, automobilį, vakarienę ar pasiekimą. Tačiau dažniausiai matome ne žmogaus gyvenimą, o kruopščiai pasirinktą jo fragmentą. Vis dėlto savo tikrą gyvenimą pradedame lyginti su svetima vitrina.Tuomet žmogui darosi sunku pasakyti: „Alhamdulillah už tai, ką turiu.”

Islamas moko qana’ah – vidinio pasitenkinimo tuo, ką Allah mums suteikė – ir tawakkul – pasitikėjimo Allah po to, kai patys padarėme tai, ką galėjome. Tai nereiškia, kad musulmonas neturi būti ambicingas. Galime mokytis, kurti verslus, siekti profesinės sėkmės, keliauti, kurti gražius namus ir gerinti savo gyvenimą. Tačiau mūsų vidinė ramybė negali priklausyti nuo nuolatinio įsitikinimo, kad kažkur egzistuoja dar geresnė mūsų gyvenimo versija.

„Iš tiesų, prisimenant Allahą, širdys nurimsta.“ (Koranas, 13:28)

O kokį pasaulį paliekame savo vaikams?

Tai turbūt vienas svarbiausių klausimų.

Mūsų vaikai auga pasaulyje, kuriame jų dėmesio siekia ne tik šeima, mokykla ar bendruomenė. Dėl jų dėmesio konkuruoja socialiniai tinklai, reklama, influenceriai, algoritmai ir technologijų platformos. Jiems nuolat bus sakoma, ką pirkti, kaip atrodyti, kuo būti, ko trokšti ir kas turėtų padaryti juos laimingus. Todėl vien suteikti vaikui gerą išsilavinimą, telefoną, drabužius, keliones ir materialinį saugumą nepakanka.

Turime perduoti jam moralinį teisingumo kompasą.

Vaikas turi suprasti sabr – kantrybę, šukr – dėkingumą, amana – atsakomybę už tai, kas mums patikėta, halal ir haram ribas, pagarbą tėvams, atsakomybę šeimai, teisingumą ir gailestingumą.

Nes jeigu šeima neperduos vaikui vertybių, jo gyvenime neliks tuščios vietos.

Tą vietą užpildys kažkas kitas.

Pažanga be vertybių nėra pakankama

Islamas nereikalauja bėgti nuo šiuolaikinio pasaulio. Mokslas, technologijos, medicina, išsilavinimas ir dirbtinis intelektas gali tarnauti žmogui ir visuomenei. Tačiau turime klausti ne tik, ką technologijos leis mums padaryti, bet ir ką žmogui dera daryti.  Technologija gali mums suteikti atsakymą per kelias sekundes, tačiau ji negali už mus nuspręsti, kokiais žmonėmis turime tapti. Tam reikalingos vertybės.

Gal mums reikia ne daugiau pasirinkimų, o aiškesnės krypties

Mes gyvename pasaulyje, kuriame žmogus gali turėti šimtus galimybių ir vis tiek jaustis pasimetęs. Galbūt todėl viena svarbiausių mūsų laikų užduočių yra ne dar labiau išplėsti pasirinkimų skaičių, o neprarasti krypties. Islamas moko: apmąstyk, pasitark, atlik istikhara, priimk sprendimą, dėk pastangas ir pasitikėk Allah. Negrįžk kiekvieną dieną mintimis prie šimtų gyvenimų, kurių nenugyvenai. Gyvenk gyvenimą, kuris tau buvo patikėtas.

Todėl mokykime savo vaikus ne tik būti sėkmingais, bet ir dorais. Ne tik nepriklausomais, bet ir atsakingais. Ne tik siekti daugiau, bet ir būti dėkingais už tai, ką turi. Ne tik klausti: „Ką galiu gauti iš šio pasaulio?“, bet ir: „Ką gero galiu jame palikti?“

Nes mūsų ateitis nėra vien klausimas, kur būsime po dešimties ar dvidešimties metų. Daug svarbesnis klausimas – kokiais žmonėmis iki tol tapsime, kokias vertybes perduosime savo vaikams ir su kuo savo širdyse vieną dieną sugrįšime pas Allah.

Kauno mečetėje veikia savaitgalinė mokykla „Minaretas“, kurioje laukiami tiek vaikai, tiek suaugusieji. Mokyklos veikla skirta stiprinti tarpusavio ir bendruomeninius ryšius, ugdyti vaikų religinį pažinimą nuo ankstyvo amžiaus, formuoti sąmoningą musulmonišką tapatybę bei puoselėti emocinę gerovę.

Registracija į savaitgalinę mokyklą vyksta kasmet visą rugsėjo mėnesį.