Hadž – piligriminė kelionė (1 dalis)

Šis kelių straipsnių ciklas bus apie kelių musulmonų piligriminę kelionę iš Lietuvos prie Uždraustojo Namo (Kaabos Mekkoje, Saudo Arabijoje) šiais 1438/2017 metais. Tai bus pasakojimas apie vykimą į hadžą, šitos ypatingos patirties džiaugsmus ir sunkumus, įprasminančius šio penktojo islamo religijos stulpo sąlygas – fizinį ir finansinį pasirengimą.

Pasiruošimas hadžui

Esu musulmonė, užaugusi religiškai mišrioje šeimoje, kurioje tėvas yra musulmonas. Dar būdama paauglė mačiau, kaip jis ruošėsi atlikti šią piligriminę kelionę ir, prisijungęs prie lenkų musulmonų bendruomenės, išvyko į Mekką 2001 metais, tad ir pačiai buvo noras sutaupyti pakankamai pinigų ir pabandyti atlikti piligrimystę vardan Allaho Aukščiausiojo. Šį troškimą pavyko įgyvendinti šiais metais. Su sutuoktiniu, kuris yra užsienietis, stengėmės prioritetus dėlioti taip, kad atsiradus galimybei iš karto galėtume atlikti hadžą kartu, ir šio rugpjūčio pabaigoje jau išsiruošėme į kelionę.

Norisi paminėti, kad vykimas į hadžą iš Lietuvos iki šiol atrodo kaip itin sudėtingas procesas, apipintas daugybe neaiškumų. Tačiau pagyvenus Europoje ir pažinus daugiau žmonių, supranti, kad viskas paprasta, o tą sudėtingumą kuriame tik mes patys – bendruomenėse trūksta patikimos informacijos sklaidos. Dėl šios priežasties norisi paraginti bendruomenių pirmininkus ar kitus atsakingus asmenis būti atviresniems savo nariams ir perduoti jiems išsamią informaciją apie chadžą, kad šis netaptų nepasiekiamu dalyku tiems, kurie galbūt turi galimybę atlikti šį vieną iš penkių islamo stulpų, tačiau dėl informacijos trūkumo nežino, nuo ko pradėti.

Grįžkime prie pasakojimo. Sprendimą šiemet tikrai vykti į hadžą priėmėme ir dokumentus dėl vizos bei kelionės užsakymo pateikėme šiek tiek per vėlai, nei būtų patartina, todėl praktiniam pasiruošimui buvo skirta mažai laiko ir tai tik sustiprino šios kelionės laukimo jaudulį. Svarbiausia buvo įsigyti dalykus, būtinus šiam ritualui.

Vyrai chadžo metu privalo dėvėti specialią aprangą – besiūlį, baltą, dviejų dalių rūbą. Lietuvoje tokių rūbų ir kitų praktinių  aksesuarų tikrai neįmanoma rasti, todėl mums labai pagelbėjo internetinė parduotuvė Hajj Safe.

Joje užsakėme tai, kas mums atrodė būtina, ir viskas mus pasiekė laiku. Deja, esame labai išlepinti europiečiai musulmonai, tad nepagalvojome, kad gali prireikti, ir  nepasiėmėme nei pagalvės, nei čiužinio. O gaila, nes, kaip vėliau paaiškėjo, būtų labai padėję. Bet palyginus su kai kuriais girdėtais kitų įspūdžiais – mūsų kelionė atrodė visai pakeliama.

Skrydis per Stambulą

Skrydžio maršrutas: Vilnius (Lietuva) – Stambulas (Turkija) – Džidda (Saudo Arabija).

Avialinijos – Turkish Airlines

Šių avialinijų aptarnavimas yra tikrai labai šaunus, bet jų vėlavimai ir vadyba kertais su žmogiškumu. Skrydis į Džiddą vėlavo 6-7 val., neįspėjant keleivių dėl kokios priežasties taip įvyko. Tai mus labai išvargino jau vos išsiruošus į kelionę, nes teko laukti visą naktį. Be to labai nustebino, kad Stambulo oro uoste labai mažai vietos skirta tiek vyrų, tiek moterų maldos salėms. Tačiau akį džiugino visame oro uoste besibūriuojantys ir to paties kelionės tikslo vienijami piligrimai, kuriuos iš karto galima atpažinti iš aprangos bei ant kaklų kabančių kortelių. Pagaliau įlipome į lėktuvą ir buvome pamaloninti, papuolę į verslo klasės saloną, bet… apsiprausimas artėjančiai fadžr maldai buvo uždraustas, tad turėjome atlikti sausą apsiprausimą ir melstis. Greitai po to nuotaika pasitaisė ir ją pakeitė džiugus susikaupimas, kai skrydžio metu visi keleiviai tuo pačiu metu įėjo į ichram būseną ir pradėjo balsu sakyti: ,,Labbaik allahuma labbaik!”

Artėjame prie Džiddos

Čia mus pasitiko grubus saudietis policininkas (vėliau supratau, kad tas grubumas nėra blogas – tik taip jie sugeba palaikyti visos didžiulės įvairiatautės žmonių minios tvarką) ir iš karto mus, naujai atvykusius, surikiuoja laukimo salėje. Joje pralaukėme dar 7 val. ir tai buvo panašu į mini inkubatorių, į kurį pradėjo plūsti minia piligrimų iš viso pasaulio (Sirijos, Sudano, Indonezijos, Irano, Irako, Danijos, Prancūzijos ir pan.). Va čia ir pagalvojau, kaip gera būtų turėti savo čiužinį –  prigulti ant žemės ir pamiegoti… Po šio ilgo laukimo nusileidome į kitą aukštą ir ten prastovėjome dar valandą – vyko pasų kontrolė. Tačiau mūsų visų nuostabai už mūsų atsistojo indoneziečiai ir visu chorų pradėjo giedoti pasveikinimą mūsų Pranašui, tebūnie jam taika ir Allaho palaima. Nuotaika pakilo, buvo gera būti tokiu momentu čia ir dabar. Neapsakomas jausmas.

Jau mes lauke, kuriame +43 laipsnių karštis tave sušildo iki pat kaulų ir visos sąnarių ligos lieka užmaršty. Laikas sėstis į autobusą ir vykti į viešbutį. Deja, mūsų agentūra, kuri turėjo pasirūpinti sunni musulmonais, kažkodėl mus atskyrė nuo grupės ir, mums to dar nežinant, įsodino į klaidingą į Mekką vykstantį autobusą.

Viešbučio adresas nebuvo tikslus, tad jo paieškos išvargino visus. Vyras, laisvai bendraujantis arabų kalba, nors ji jam nėra gimtoji, neatlaikė viso krūvio, kelionės metu apsirgo ir po ilgos skrydžio, laukimų ir važiavimo autobusu jau sunkiai galėjo ką nors aiškintis. Teko imtis iniciatyvos. Ačiū Dievui šioje šalyje moteris nėra prastesnė nei vyras ir jos pasakymas toks pats, koks ir vyro, todėl bendromis pastangomis išsiaiškinome, kur tas viešbutis. O tai buvo visai ne viešbutis, bet, greičiau, bendrabutis ar svečių namai.

Tada jau tikrai supratome, kad mūsų agentūra, per kurią buvo užsakomi bilietai ir apgyvendinimas, nėra ta tikroji akredituota agentūra, kuri padarė mums vizas. Tad mūsų išbandymai tik prasideda…. Labai gaila, kad visos kelionės metu teko nemažai sutikti apgautų žmonių, kurie tikėjo naudojęsi geros reputacijos ir akredituotos agentūros paslaugomis, tačiau vėliau pasirodė, jog viskas buvo labai taupiai organizuota ir tas paslaugas teikė jau tarpininkai, perpirkinėję paslaugas vienas iš kito, o žmonės liko apgauti ir gavę ne tokias sąlygas, kokios jiems buvo žadėtos.

Taigi, pagaliau atvažiavę į ,,viešbutį”, iš karto iš nuovargio užmigome ir tik ryte nuvykome į Uždraustąją mečetę atlikti tauaf.

Patarimai besiruošiantiems į chadžą arba ką darytume kitaip:

1. Dėl vizos kreiptis patartina iš karto po Ramadano, kad būtų pakankamai laiko surinkti dokumetus ir praktiškai pasiruošti kelionei.
2. Kreiptis tik į akredituotas agentūras, prieš tai pasidomėjus atsiliepimais apie ją ir kitų žmonių patirtis. Vengti nežinomų, neaiškių agentūrų ar, dar blogiau, jų tarpininkų.

(Bus tęsinys)

Autorius: Umm Safiyah