Aprašymas: Ši pirmoji dalis skirta supažindinti skaitytojus su žmogumi, vardu Muchammedas (tebūnie jam taika ir Dievo palaima), kurio vardas yra minimas tariant šahadą – شَهادَةٌ

Reikalavimai:

• Kaip priimti islamą
• Tikėjimo Liudijimas I
• Tikėjimo Liudijimas II

 

Tikslai:

Suprasti tikėjimo liudijimo svarbą.

Suprasti antrosios tikėjimo liudijimo dalies reikšmę.

Įvadas

Anksčiau mes aptarėme pirmosios šahados dalies reikšmes:

La illaha ill‘Allah – لآ إلَـهَ اِلا الله

Dabar aptarsime antrosios dalies reikšmes:

Muchammedun rasūlul lah – محمدا رسول الله 

Mes susipažinsime su žmogumi, vardu Muchammedas (tebūnie jam taika ir Dievo palaima), ir suprasime, ką iš tikrųjų reiškia jo pranašavimo liudijimas.

Kas toks buvo Muchammedas ﷺ

(tebūnie jam taika ir Dievo palaima)?

Muchammedas (tebūnie jam taika ir Dievo palaima) gimė Arabijoje, kilnioje Mekos gentyje 570  metais. Jo kilmė sieka Pranašą Izmaelį, vieną iš dviejų Pranašo Abraomo vaikų. Muchammedo tėvas mirė prieš jam gimstant, o motina — kai jis buvo šešerių metų amžiaus. Pirmiausia, pagal to meto papročius, jį augino auklė dykumoje, tada senelis, o dar vėliau dėdė. Būdamas jaunas, jis buvo žinomas kaip geras vyras, besilaikantis savo žodžio ir niekada nesulaužantis duoto pažado. Kai jam buvo keturiasdešimt metų, Dievas pasirinko jį pranašu, kaip tai buvo išpranašauta prieš tai buvusių pranašų, tokių kaip Mozė ir Jėzus. Gabrielius (Džibryl) perdavė jam pirmąjį Dievo apreiškimą, kai jis mąstė, būdamas Chiros oloje, Mekoje. Nuo to laiko 23 metus Dievas siuntė apreiškimus Pranašui Muchammedui. Ši apreiškimų knyga yra vadinama Koranu – jo didžiausias egzistuojantis stebuklas ir jo ištikimybės tiesai įrodymas.

Kaip ir visi prieš jį buvę pranašai, jis buvo žmogus, Dievo pasirinktas perduoti Jo žinią kūriniams. Jis valgė ir gėrė, miegojo ir gyveno kaip ir visi kiti žmonės. Jo žinios apie ateitį buvo ribotos tiek, kiek Dievas jam atskleidė. Trumpai tariant, jis nedalyvavo jokių visatos reikalų tvarkyme. Jis nebuvo dieviškas, jis nėra dievas ir musulmonai jo negarbina. Jis buvo pranašas ir pasiuntinys, vienas ilgoje pranašų grandinėje, apimančioje Abraomą, Mozę, senovės žydų pranašus ir Jėzų. Jis skelbė brolystę tarp visų pranašų:

„Visi pranašai yra broliai iš tėvo pusės. Jų motinos yra skirtingos, bet jų religija – viena.” (Al-Bukhari, Muslim)

Svarbu žinoti apie pranašo Muchammedo (tebūnie jam taika ir Dievo palaima) gyvenimą ir biografiją, jo elgseną ir gyvenimo būdą. Žinodamas tai, žmogus turės naudos, nes:

(1) mylės ir gerbs Pranašą. Meilė Pranašui — tai būtina Tikėjimo dalis, kaip kad jis pats yra pareiškęs:

„Nei vienas jūsų iš tikrųjų netikės tol, kol aš nebūsiu jums labiau mylimas nei jūsų vaikai, tėvai ir visi kiti žmonės.“ (Muslim)

Žmonėms neįmanoma mylėti tą, kurio jie nepažįsta, bet meilė stiprėja, kai suvokiamos puikios savybės, kurias tas žmogus turi.

(2) sustiprės tikėjimas perduota žinia. Kai žmonės žinos Pranašo gyvenimo įvykių seką ir to meto laikotarpį, neturės jokių abejonių, kad religija, kurią jis pristatė, yra iš tiesų tikroji ir kad jis iš tiesų buvo pranašas, atsiųstas žmonėms.

Mūsų mylimas Pranašas

(tebūnie jam taika ir Dievo palaima)

„ Aš ėmiau žiūrėti į jį ir į mėnulį. Jis dėvėjo raudoną skraistę ir man pasirodė esantis daug gražesnis už mėnulį.” (Al-Tirmidzi)

Štai kaip Džabir ibn Samura apibūdino paskutinįjį iš Pranašų, Pasiuntinių Karalių, Dievobaimingųjų Vadovą, Tikinčiųjų Princą, Gailestingiausiojo Viešpaties Išrinktąjį.

Jo veidas buvo malonus,  apskritas, baltas ir šviesus. Jo plaukai krito iki jo ausų spenelių. Jo barzda buvo tanki ir juoda. Kai jis būdavo patenkintas, jo veidas nušvisdavo. Jo juokas buvo ne daugiau nei šypsena. Jo akys buvo juodokos, o blakstienos ilgos. Jo ilgi antakiai buvo lenkti. Kai Abdullah ibn Salam, didžiausio tų laikų žydų mokslininko Medinoje, akys pamatė Pranašo veidą, jis pareiškė, kad tai negali būti melagio veidas!

Jis buvo vidutinio ūgio, nei aukštas, nei žemas. Jis vaikščiojo palinkęs į priekį. Jis avėjo gelsvai rudos spalvos odinius sandalus. Jo apatinis drabužis siekdavo blauzdos vidurį arba kartais būdavo vos virš jo kulkšnių.

Ant nugaros, link jo kairiojo peties, buvo „pranašavimo žymė”. Ji buvo balandžio kiaušinio dydžio su taškeliais lyg apgamais. Jo delnai buvo apibūdinami kaip švelnesni už šilką.

Kai jis artėdavo, būdavo iš tolo atpažįstamas pagal savo kvepėjimą. Jo prakaito lašai buvo apibūdinami kaip perlai. Yra pasakojama, kad jo pasekėjai rinkdavo jo prakaitą, kad sumaišytų su pačių naudojamais kvepalais. Taip jie tapdavo dar kvapnesni!

Islamo doktrina teigia, kad šėtonui buvo uždrausta pasirodyti sapnuose, apsimetant Pranašu Muchammedu. Jei kas nors sapne pamato jį tokį, kaip apibūdinta, tada mes tikime, kad jie matė patį kilnųjį Pranašą.

Jis tylėdavo ilgą laiką ir tuo metu būdavo oriausias.

Kai jis kalbėdavo, nesakydavo nieko kito, kaip tik tiesą balsu, kuris būdavo malonus ausiai. Jis nekalbėdavo greitai. Priešingai, jo kalba būdavo aiški ir kiekvienas žodis buvo ryškus, kad tie, kurie sėdėdavovsu juo, galėtų viską įsidėmėti. Iš tiesų, jei kas nors būtų norėjęs suskaičiuoti jo žodžius, būtų tai lengvai padaręs. Jo kompanionai nelaikė jo nei vulgariu, nei nepadoriu. Jis nei prakeikdavo žmones, nei užgauliodavo juos. Jis paprasčiausiai papeikdavo sakydamas:

„Kas yra tiems ir tiems žmonėms?” (Sachych Al-Bukhari)

Pats nekenčiamiausias elgesys jam buvo melavimas. Kartais jis pasikartodavo du ar netgi tris kartus, kad įsitikintų, jog jo klausytojai jį gerai suprato. Jis sakydavo trumpus pamokslus. Duodant pamokymus, jo akys parausdavo, jo balsas pakildavo ir jo emocijos tapdavo tokios ryškios, lyg jis įspėtų apie neišvengiamą priešų ataką.

Toliau: Susipažinkime su Pranašu Muchammedu (2 dalis)

______________________________________________________________________________________________________

Straipsnio šaltinis: www.newmuslims.com