Pasakojimai

  • Kodėl tapau musulmonu

    Abu mano tėvai lietuviai. Be tėvo, kuris užsiiminėja joga ir kartais nueina į bažnyčią, jokių religijų nei mama nei jaunesnis brolis nepraktikuoja. Pats formaliai buvau krikščionis katalikas priėjęs pirmosios Komunijos bei sutvirtinimo sakramentus, nors, tiesą sakant katalikų bažnyčia man niekad nepatiko.

    Kai mokiausi dešimtoje vidurinės mokyklos klasėje į madą atėjo „Allahu akbar“ elektroninės muzikos „remiksai“ skirti pasityčioti iš save musulmonais laikančių teroristų. Taigi taip jau gavos, kad pradėjau domėtis būtent tomis teroristinėmis organizacijomis. Vienuoliktoje klasėje tikybos pamokai sugalvojau padaryti pristatymą „teroristas ar Dievo karys?“. Ruošdamasis šiam pristatymui perskaičiau knygą apie islamą ir supratau, kad ši religija yra visiškai neteisingai suprasta mūsų visuomenėje. Po to perskaičiau dar kelias knygas, šį syk parašytas pačių musulmonų mokslininkų. Likau neapsakomai sužavėtas šia religija. Korano stebuklas, moksliškai įrodantis, kad jis yra Dievo žodis, tobulos visuomenės sistema... O svarbiausia, kad viskas islame yra logiška. Supratau, kad teroristai pristato visai kitą islamą, kuris yra toli nuo tikrojo. Dar daugiau pasidomėjęs islamu nusprendžiau tapti musulmonu, bet, kadangi buvau mėgstantis išgerti krikščionis, neskubėjau. Norėjau gerai atšvęsti aštuonioliktą gimtadienį. Prieš pat kalėdas po vieno tokio gimtadieninio pasisedėjimo grįžau namo. Supykę tėvai, kaip niekad anksčiau plyštanti galva... Manau tai buvo Dievo ženklas, kad toks gyvenimo būdas tėra laiko, pinigų ir sveikatos švaistymas. Islamas siūlo absoliučią jo priešpriešą – tobulą ir pilnavertį gyvenimą. Todėl nusprendžiau nelaukti ir kitą dieną tapau musulmonu. Nors dėl to ir patyriau nemažą spaudimą iš savo giminaičių nė kiek nesigailiu šio sprendimo. Tai tik mano gyvenimo kelio pradžia, bet esu tikras, kad tas kelias teisingas.

    Assalamu ‘alaikum wa rahmatullahi wa barakatuh (Taika jums, Dievo malonė ir jo palaiminimas).

    Abdul Hakim

    Kodėl tapau musulmonu
  • Ištrauka iš musulmonės gyvenimo kasdienybės

    Žadintuvas. Anksti. Labai anksti. Brėkšta rytas. Aušra. Fadžr maldos laikas. Alhamdulillah (šlovė Viešpačiui) aš vėl pabudau. Ką žada nauja diena? Ar ji bus rami, o gal labai užimta? O galbūt... ji bus pilna naujų išbandymų? Kad ir kas be nutiktų, dėkosiu Dievui už viską, ką Jis man yra paruošęs. Po maldos taip gera ir ramu širdyje, esu pasiruošusi viskam. Kava, pusryčiai. Jaučiuosi žvali ir kupina jėgų, alhamdulillah. Keliauju į miestą, į parduotuvę. Žmonės aplinkui pikti, skuba kažkur. Alhamdulillah Tau už mano chidžabą (taip vadinamas plaukų, kaklo ir krūtinės apdangalas), galiu nuo visų pasislėpti ir būti saugi nuo tų piktų žvilgsnių.

    Pusiaudienis. Laikas antrajai maldai. O jau tiek darbų nuveikiau, šaunu. Dabar, po maldos jaučiuosi įgavusi dar daugiau jėgų. Apsitvarkau, paskaitau Koraną. Štai ir laikas trečiajai maldai. Kokia graži ir palaiminta ši diena.

    Pikta kaimynė aprėkė mažą mergaitę, skaudu ir liūdna dėl jos. Gerai, kad jau maghrib (vakarinės) maldos laikas, galiu nusiraminti ir viską gerai apgalvoti. Po maldos, iškepusi pyragą, aplankau kaimynę ir jos mažąją dukrytę. Aptariame, kad pykčio laikyti nederėtų, turėtume atleisti piktajai kaimynei ir palinkėti jai vidinės ramybės.

    Paskutinis šaukimas maldai. Po dienos įvykių, padėkojusi Dievui, galiu ramiai atsipūsti, atsigerti arbatos ir paklausyti Korano ar jį paskaityti. Alhamdulillah už šią palaimintą dieną.

       Žadintuvas. Anksti....

    Likimas, Aida

    Norėčiau jums papasakoti apie savo kelią į islamo tikėjimą.

    Esu iš mišrios šeimos, kurioje vienas iš tėvų yra musulmonas. Bet religija mūsų šeimoje neturėjo didelės reikšmės. Pirmas žmogus, kuris pradėjo kalbėti apie Dievą, tiksliau apie krikštą, buvo mano mama. Kartą, atostogaujant prie Juodosios jūros, ji nusivedė mane į cerkvę ir pakrikštijo. Tada man jau buvo 12 metų. Tą momentą aš atsimenu labai gerai, nes jis man sukėlė daug neigiamų emocijų…

    Po atostogų, kaip tik buvo ruduo, tėvas, per daug nieko nepasakodamas apie tai, kur einam, mane atvedė į Kauno mečetę. Nežinau, kodėl visa tai vyko vienu metu. Gal tai buvo kažkoks bendras tėvų susitarimas dėl tikėjimo? Aš to niekad neklausiau… Artėdama prie mečetės mačiau, kaip vyresnio amžiaus žmonės tvarkosi jos aplinką. Bekalbėdama su jais, jaučiau nuoširdumą ir dėmesį. Mečetės vidus paliko įspūdį - paprastumas ir tvarkingumas. O labiausiai sužavėjo malda - aš panorau ją atlikti, todėl grįžus namo pradėjau stropiai mokytis jos žodžius ir veiksmus. Nuo to laiko mano sekmadieniai buvo leidžiami mečetėje.

    Aš pasirinkau islamą. Šis tikėjimas man buvo artimas ir lengvai praktikuojamas. Pirmą pasninką ir maldas pradėjau atlikti būdama šešiolikos metų. Skarą pasiryžau užsirišti, kai ištekėjau už vyro musulmono, kurį sutikau Kauno mečetėje, kuris irgi buvo kilęs iš mišrios šeimos ir lygiai tokiais pačiais keliais atėjo į islamą. Tai vadinama likimu ir aš tuo tikiu bei dėkoju Dievui už suteiktą tokią dovaną.

    Umm Safiyah
  • Kodėl aš pasisakau už intymumo atsisakymą iki vedybų?

    Atsakyti į šį klausimą galėčiau labai trumpai: nes Allah taip liepia. Iš esmės, tikinčiajam to turi pakakti, net jei jis neįžvelgia jokios išminties verdiktui. Turi pakakti žinojimo, kad ši informacija yra autentiška tam, kad elgtis pagal ją.

    Tačiau, jei leisite, aš vis tik noriu pasidalinti savo įžvalgom, kodėl man buvo lengva tuo vadovautis.

    Aš tikiu, kad nesavalaikis ir nesaikingas tarnavimas savo juslėms bei užgaidoms veikia destruktyviai. Nekalbu vien apie nesantuokinius lytinius santykius, tai gali būti ir kitokios juslės, pavyzdžiui, tarnavimas skrandžiui arba adrenalinui - nuolatinio susijaudinimo būsenai ir panašiai.

    Lytiniai santykiai, pagal tai, kaip ir kada jais žmonės mėgausis, gali teikti laimę, o taip pat gali sužlugdyti. Asmenį, porą, šeimą, visuomenę. Taip, net visuomenę, nes asmuo nėra izoliuotas nuo savo bendruomenės, jis yra jos dalis, taigi, jai daro įtaką. Tikiu, kad vienintelė galimybė mėgautis intymumu yra tiktai būnant santuokoje. Tik būnant sąjungoje, kuri apsaugo tiek vyrą, tiek moterį, tiek iš šių santykių gimstančius vaikus.

    Nesantuokiniai santykiai to užtikrinti negali.

    Daug kas priešvedybinį intymumą vadina kovos už moterų teises pergale. Kokia klaida! Dar niekas taip neišnaudojo moters, kaip suartėjimas su ja be įsipareigojimų! Juk tai ji, o ne vyras gali likti su nepageidaujamu nėštumu. Juk tai ji gali likti vieniša mama. Juk tai jai gali tekti darytis abortą. Juk tai jos garbė “sutepama” - vyras neretai išlenda sausas. Tad apie kokias pergales teisėse gali būti kalba?

    Greičiau tai - spaudimas moteriai būti seksualiai patrauklia ne vien savo sutuoktiniui, o ir visiems kitiems. Paradoksas: kuo daugiau vyriškių taikosi su moterimi paflirtuoti ir pakalbinti, tuo jos “vertė” didesnė. Tam, kad ji būtų pastebėta, moteris turi pademonstruoti savo grožį ir seksualumą. Vargas jai, jeigu ji šių savybių stokoja...

    Ikivedybiniai lytiniai santykiai yra žmonių eksplotacija, labai dažnai, ypač jaunų žmonių tarpe, tai tiesiog noras kitą pusę “pririšti”, išsaugoti, siekis būti “kaip visi”, neišsiskirti iš masių. Ikivedybiniuose intymiuose santykiuose niekada negali būti visiško atsipalaidavimo, taigi, ir saugumo. Sunku atsiskleisti, nes galbūt tai bus palaikyta “nesuderinamumu” ir santykiai bus nutraukti.

    Visuomenė šaukia: bet kaip gi "nepabandžius" iki vedybų? "Pirkti katę maišę"? "O kaip seksualiniai nesuderinamumai"? Norisi atsakyti nuo galo, taip pat klausimu: "o kaip charakterio nesuderinamumai"? Jei tokie kyla - pora kartu juos sprendžia, taikosi, derinasi, ieško kompromisų. Kartu mokosi ir atsiskleidžia. Tas pats argumentas gali būti taikomas ir klausiantiems apie katę maiše - seksualinis elgesys yra mūsų prigimtyje, tai instinktyvu, net specialiai to nesimokius, atėjus laikui žinosi, ką daryti. Kodėl intymiai pusei reikia šimtaprocentinio suderinamumo, o štai charakterius neva galima ir pašlifuoti? Juk tai toks pats santykių aspektas, kuris gali būti pareguliuotas.

    Tikra laimė poroje yra bendra pradžia, bendras augimas.. Tikra laimė yra nebūti su niekuo lyginamu, sąmoningai ar nesąmoningai.

    Ryšys, kada santuoka yra jausmų bei juslių kulminacija, o ne atomazga, ar, dar blogiau, pabaiga, kaip tik turi daugiau šansų būti tvirtesniu.

    Esu konservatyvi ir pasisakau ne tik prieš nesantuokinius lytinius santykius, bet ir apskritai fizinį kontaktą iki vestuvių ar perdėtą nesusituokusiųjų flirtavimą. Man atrodo, kad tokia “patirtis” tik išbarsto asmenybę, o ne ją sutelkia. Juo labiau, jei tuos flirtavimus skiriame vienam, antram, trečiam ir t.t. Vis bandoma, ieškoma, derinama, kol...klystama, nusiviliama ir galiausiai pasirenkama iš to.. kas liko, tuo pačiu galbūt jaučiant kartėlį dėl neišsaugotų neva geresnių variantų.

    Man, kaip tikinčiajai, labai svarbu, kad Dievas laimintų kiekvieną mano gyvenimo aspektą. Tikėtis, kad Dievas laimins nuodėmę yra daugiau nei naivu. Atvirkščiai, greičiausiai tai, kas draudžiama, bus sugriauta, atsisuks prieš mus pačius, jei to įsikibę laikysimės. Taigi, jei santykiai mums išties svarbūs - saugokime juos, netepkime jų. Santuoka Islame yra labai paprastas ir nesudėtingas ritualas, neapsunkinantis nei vienos pusės, tačiau užtikrinantis visas teises ir pareigas, visas apsaugas. Tiems, kas vengia šių įsipareigojimų, su mumis nepakeliui.

     
    Kodėl aš pasisakau už intymumo atsisakymą iki vedybų
  • Allah malonė – stiprybė rišėti skarą

    Man islamo stabdys buvo abejonė savimi, kad nesugebėsiu atlikti visko taip, kaip dera musulmonei, todėl priimti Islamo visai neskubėjau. Tikrasis iššūkis man atrodė skaros nešiojimas... Maniau, kad tesugebėsiu ją rištis po gerų dešimties metų, kai ir studijos bus baigtos, ir išsilavinimas įgytas, ir padirbėta, o gal net būsiu išvykusi iš Lietuvos, kur savi nematys, o svetimiems nerūpės.

    Alhamdulillah (šlovė Viešpačiui), aš planavau, bet Allah – geriausias iš planuotojų. Islamą priėmiau daug greičiau, nei maniau. Deja, skaros užsidėti taip ir neskubėjau. Iš tiesų, pokyčiai neužima laiko, tik pats sprendimas keistis jį atima. Tiesa, skara visad buvo paruošta, tik nepakako drąsos jos užsirišti.

    Artėjo Ramadano mėnuo. Aš labai jaudinausi, kad nesidengdama darysiu nuodėmę ir šitaip rizikuoju iššvaistyti visas šio mėnesio metu gaunamas Viešpaties malones. Tad nusprendžiau pasiryžti užsirišti skarą: pradžioje ėmiau dengtis plaukus, palikdama atvirą kaklą. Šitai atrodė labai lengva. Visą mėnėsį meldžiau stiprybės užsirišti pilną hidžabą (taip vadinamas plaukų, kaklo ir krūtinės apdangalas). Kartais jį užsirišdavau ir jau buvau beišeinanti iš namų,…tačiau sugrįždavau atgal ir iš naujo bandydavau kauptis šiam naujam žingsniui.

    Ramadano mėnesį praleidau giliuose apmąstymuose. Stengiaus suprasti, kodėl man lengviau laikytis sunnos (to, kas rekomenduojama, pagirtina), o ne to, kas privaloma. Vienas po kito į galvą lindo pasiteisinimai – įžeisiu tėvus, neteksiu draugų, kolegos atstums, negalėsiu mokytis, įsidarbinti, užpuls gatvėje... Pykau ant savęs – štai dar vieną dieną aš nusileidau kitų įtakai ir nepagrįstoms baimėms. Bet bemaž kasdien, išgyvendama šias vidines kovas, ėmiau suprasti, kad, jei žinau tiesą, turiu jos laikytis ir tikėtis, kad Allah pasirūpins manimi. Ir kad iš tiesų aš neturiu jokio rimto pasiteisinimo...

    Teismo dieną manęs neišgelbės tokie pasiteisinimai, kaip „nenorėjau įžeisti tėvų“, bet būsiu paklausta – kodėl nesilaikiau tiesos, nors galėjau. Gal rytoj bus paskutinė mano gyvenimo diena, o gal aš nė nesulauksiu rytojaus? Ar aš pajėgi stoti priešais Allah su savo nuodėmėm, kurios kaupėsi kiekvieną dieną? Alhamdulillah, nusprendžiau, kad reikia bijoti tik vieno – Allah bausmės.

    Atrodo, ne pirmą kartą stebėjau transliaciją iš Mekos, bet tąkart negalėjau nustoti verkusi: juk gavau didžiulę dovaną – sulaukiau dar vieno Ramadano  - ir jaučiau dėkingumą Allah, kad Jis buvo man itin Maloningas  - aš sulaukiau tos ilgai prašytos stiprybės užsidėti skarą.

    Alhamdulillah, su kiekviena diena tos stiprybės ir meilės šiam pasirinkimu tik daugiau.

    Pirmąsias dienas rodės, jog visi stebi, apkalba, kreivai žiūri. Greičiausiai, sau tai paprasčiausiai įsikalbėdavau. Ne viskas ėjosi lengvai, bet aš jaučiau, kad tai tik išbandymas iš Dievo, ar aš tai darau dėl Jo, o ne dėl ko kito. Kartais per paskaitas vietoj pasisveikinimo iš dėstytojo tekdavo išgirsti piktą klausimą: „Ar jau pasiruošusi išeiti iš universiteto?“ arba būti palieptai tiesiog eiti namo. Alhamdulillah, studijos nenutrūko, o jei nutrūks, vadinasi, taip man geriau.

    Po laiko aprimo ir tėvai, kolegos neatstūmė, niekas kiaušiniais gatvėje neapmėtė, niekas neužpuolė. O svarbiausia – man širdyje palengvėjo. Anksčiau nuo visų kažkiek slėpiau, kad esu musulmonė. Dabar net prisistatyti nereikia, nes esu atpažįstama kaip musulmonė ir kokia yra mano religija. Dabar aš nebenoriu slėpti savo skaros po kepurėm, gaubtuvais ir pan. - lai būnu visiems matoma, lai tai būna paspirtis tam, ką domina mano apranga, paklausti apie islamą, o taip pat, kad kiti, tokie pat musulmonai kaip aš, galėtų atpažinti mane ir pasveikinti mane: „Assalamu aleikum“ (vertimas “Taika jums“) .

    Subhan Allah (koks Tobulas ir Išaukštintas yra Allah).

    Allah malonė – stiprybė rišėti skarą, Fatima
  • Konvertavimosi istorija

    Šioje istorijoje nebus vyro/sužadėtinio/mylimojo vaidmens. Kai priėmiau islamą, nebuvau jokiuose santykiuose su jokiu vyru, o ištekėjau praėjus ne vieneriems metams nuo tapimo musulmone.

    Nebus mano istorijoje ir islamo bei krikščionybės lyginimo, o juo labiau kritikos krikščionybei ar krikščionims. Nors visada tikėjau, kad yra Kūrėjas, nors esu priėmusi  visus reikiamus sakramentus, tačiau praktikuojanti niekada nebuvau. Bet ne dėl pykčio bažnyčioms ar kunigams, o tiesiog viduje neturėjau to poreikio ar supratimo būti aktyvia praktikuojančia katalike.

    Šiame pasakojime nerasite ir didelių gyvenimiškų sukrėtimų, kurie paprastai lemia, kad žmogus pradeda gilintis į save, ieškoti dvasingumo, bandyti pabėgti nuo kasdienybės, nuo materialaus pasaulio, susimąsto apie savo paskirtį čia ir anapusinį gyvenimą. Ne, to nebuvo. Dievas apsaugojo mane nuo didelių sukrėtimų, gyvenau laimingą nerūpestingą gyvenimą, mylima ir prižiūrėta.

    Į islamą manęs neatvedė ir dažnam kylantys egzistenciniai klausimai: kas ir kodėl nutinka pasaulyje, kas tai nulemia, o gal viskas tik atsitiktinumas, kiek laisvi esame rinktis ir pan.

    Tikriausiai šioje vietoje jūs paklausite, o kas gi mane sudomino islame?

    Turiu pasakyti, kad iki to momento, kai pradėjau islamu domėtis giliau, apie šią religiją turėjau labai mažai žinių. Gal net mažiau, nei rašo mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Neturėjau jokio išankstinio nusistatymo. Nebuvo mano galvoje stereotipų apie terorizmą, smurtą prieš moteris ir panašius dalykus. Niekada nebuvau susidūrusi su islamu ar musulmonais, visą laiką  gyvenau Lietuvoje, keliavau tik po artimiausią užsienį... Taigi, knygas apie islamą verčiau su atvira, “tuščia” galva.

    Na, o kaip gi viskas prasidėjo? Tiesiog studijų laikais, gyvai susidūriau su pirmaisiais musulmonais mano gyvenime- pabėgėliais, nes atlikinėjau tyrimą kursiniam darbui. Pabėgėlių tema sudomino, tad pasirinkau ją ir būsimam bakalauriniam. Vadovė, tiesa, paskatino daugiau pasidomėti islamu, kurį išpažįsta dauguma pabėgėlių, tik, deja, informacija apie islamą Lietuvoje buvo gana skurdi.

    Vėliau turėjau galimybę semestrą studijuoti užsienyje ir tenai pamačiau islamologijos kursą universitete, užsirašiau… Tiesa man buvo įdomus musulmonų kasdieninis gyvenimas, praktikos ir panašiai. Tad universiteto bibliotekoje ieškojau knygų apie tai, kas man įdomu, laimei, čia jų atradau nemažai.

    Tada per google aptikau lietuvišką forumą apie islamą ir jis pakeitė mano gyvenimą. Tenai aš pamačiau realias lietuves, kurios priėmė islamą ir gyvena tuo, kas rašoma mano skaitytose knygose. Kažkaip iki tol negalvojau, kad tai yra religija, kurią gali išpažinti bet kokia tauta, bet kokia rasė, kad net tokiai skirtingai kultūrai ji gali tapti artima ir sava.

    Na ir taip besidomint, bebendraujant, po truputį, kažkur per metus susivokiau, kad man tai irgi artima, kad aš irgi visai to noriu. O kas svarbiausia - prabudo ilgai miegojęs poreikis ne tik tikėti Dievą, bet ir aktyviai jį garbinti, ir būtent tuo būdu, kaip tai daroma islame. Na, o priėjus tokią būseną jau nieko nebelieka, kaip tik būti ištikimai savo širdies būsenai ir neapsimetinėti tuo, kuo nesi, o tapti tuo, kuo jautiesi esanti.

    Ramadano menėsio paskutinį penktadienį, vėlų vakarą viena namuose pasakiau islamo liudijimą ir tapau musulmone, Alhamdullillah (šlovė Allah). Tada atlikau ghusl - ritualinį apsiprausimą ir pasimeldžiau Iša (naktinę) maldą. Ir nuėjau miegoti.

    Štai taip ramiai, tyliai, bet absoliučiai kardinaliai pasikeitė mano gyvenimas.

    Konvertavimosi istorija, Rimantė
  • Mane vadina griežtesne musulmone...

    Tikriausiai ne vienam nemusulmonui, kaip ir naujam islame gali kilti klausimas: kodėl islamas toks nevienalytis, kodėl musulmonai taip skiriasi savo išvaizda, praktika, ritualais ir net įsitikinimais? O kalbant apie konvertitus, tuomet natūraliai turėtų dominti, o kaip jie pasirinko, kuriuo keliu sekti? Kas tai nulėmė? Na ir labiausiai, matyt, smalsu, kodėl kai kurie konvertitai sąmoningai pasirenka griežtesnį islamo kelią, kuris šitaip skiriasi nuo jų ankstesnio gyvenimo.

    Mane, ko gero, galima priskirti prie tų “griežtesniųjų” musulmonių, nors aš pati galbūt nedrįsčiau savęs taip pavadinti, bet bent jau mano siekis tikrai toks, autentiškumo siekiantis islamo kelias.

    Mano pradinės žinios apie islamą, kurių dėka priėmiau šią religiją, buvo labai elementarios, ne itin gilios, tikrai neaprėpė įvairių grupių skirtumų. Žinojau pagrindinius dalykus, ko gero bendrus visiems musulmonams. Tais laikais mūsų, lietuvių musulmonų,  nedaug tebuvo, laikėmės visi drauge, kartu augom, gilinom žinias, stiprinom tikėjimą. Vėlgi, kažkokio specifinio susiskirstymo į grupes nebuvo. Tad ir rinktis nebuvo iš ko, tiesiog natūraliai mokiausi iš daugiau žinančių, giliau praktikuojančių. Jie tapo mano autoritetais, pavyzdžiais. Kokie buvo jie, tokia ir aš stengiausi būti.

    Taigi, šitaip aš buvau kelyje, kuris nebuvo kažkuo blogas, tačiau gana nuosaikus, daug ką atleidžiantis.

    Galbūt tokia aš ir būčau likusi, jei ne Dievo siųsti išbandymai ir įvykiai. Asmeniniame gyvenime mano santuoka baigėsi skyrybomis, o mane supančioje musulmonų bendruomenėje įvyko kažkoks neįsivaizduojamas nuopolis, kuomet buvo atsisakyta ir net sudvejota pamatinių islamo praktikų ir stulpų būtinumu...

    Tuo metu manyje įvyko didžiulis lūžis. Aš supratau, kad pernelyg pasitikiu žmonėmis, kai tuo tarpu jie netobuli, kad pasikliauti reikia Allah, o pavyzdžiu imti pranašą, tebuna jam Viešpaties palaima ir ramybė, jo kompanionus. Supratau, kad tas kelias, kuriame buvo mano mylima islamo bendruomenė negalėjo būti teisingas, nes teisingas kelias nebūtų nuvedęs priešinga linkme... Supratau, kad gyvenimą turiu daugiau remti religija, jį labiau paskirti Viešpačiui ir nei vieno žmogaus, kaip labai mylimo ar autoritetingo, nestatyti aukščiau Dievo ar Pranašo, lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė. Labai daug meldžiausi, kad Dievas pakreiptų mane teisingu keliu, prisižadėjau, kad nebijosiu, nemaištausiu, net jei jis neatrodys palankus mano norams ir įpročiams.

    Ir gana greitai viskas susidėliojo: ištekėjau antrąkart, o praradimą vienos bendruomenės pakeitė atradimas kitos, kurią, mano manymu, sieja kur kas stipresni ryšiai jau vien dėl to, kad jie, visų pirma, paremti ne asmeninėm simpatijom, o bendru tikslu - tarnauti Allah ir siekti nuolankumo Jam.

    Džiaugiuosi tuo, kas esu dabar (lyginant su tuo, kas buvau), tačiau sau keliu dar didesnius reikalavimus. Kiti pasakytų: dar griežtesnius. Tebūnie.

    Mane vadina griežtesne musulmone, Rimantė
  • Musulmonės dengimasis fitnos situacijoje

    Islame moteriai yra privaloma dengti kūną - viską, išskyrus veidą ir plaštakas, nepermatomais, laisvais drabužiais. Jei ji tai atlieka - ji išpildo savo prievolę Viešpaties akyse, bei apsaugo save nuo geidulingų žvilgsnių.

    Deja, kartais atsiduriame situacijose, kada vien šio privalomojo dengimosi nepakanka, kai tai neapsaugo mūsų nuo spoksojimo, kalbinimo, neužtikrina pagarbios distancijos. Ir nors tai nėra moters kaltė, tačiau tikiu, kad tokioje situacijoje ji turi žengti papildomą žingsnį ir dengtis dar labiau, idant pasiektų  aukščiau minėtus tikslus.

    Noriu pasidalinti su jumis savo pamąstymais, pastebėjimai kilusiais iš po nesenų kelionių po musulmoniškas šalis, kuriais nusprendžiau su jumis pasidalinti.

    Man asmeniškai hidžabas - ne tik skara, bet ir apskritai rūbai, bei elgesys - yra visų pirma nuolankumo Viešpačiui ženklas, o tada - islamiško identiteto dalis, bei, kas labai svarbu, siekis būti neliečiamai vyriško dėmesio ir atitinkamai gerbiamai.

    Po kelionių į porą islamiškų šalių tenka pripažinti, kad paprasto elementaraus hidžabo (šiuo atveju, galvos apdangalo) bei vakarietiškų, nors ir polaisvių rūbų mano aukščiau išvardintiems tikslams pasiekti nepakanka.

    Toje visuomenėje atrodžiau senamadiška su savo hidžabais ir drabužiais (plačiom sukniom), ypač jaunų dailių vietinių merginų hidžiabas stulbinančiai pritraukdavo dešimtis akių. Toks nužiūrėjimas negali būti malonus merginai ir moteriai. Jei ji saugo savo kūną, savo privatumą ir erdvę, jei ji siekia būti gerbiama tiek, kad vaikinai nedrįstų šitaip spoksoti - jai nepakaks tokio hidžabo. Turetumem atlikti fard - tai kur kas daugiau, nei skara ant galvos. Tai siekis būti gerbiamai ir apsisaugoti nuo žvilgsnių. Juo labiau, kad yra alternatyvų.

    Viena iš alternatyvu  yra khimaras, o geriausiai - konservatyvus nikabas su pirštinėm ir mažu plyšeliu akim, o gal net ir šydu. Vyrų elgesys tokiu atveju kardinaliai skiriasi. Ar gi ne toks mūsų tikslas turi būti?

    Nemanau, kad tikslinga ir vertinga kalbėti, kad "čia ne moterys kaltos, čia vyrai kalti", "kodėl mes turime aukotis vilkėdamos nepatogius drabužius, jei jie nenuleidžia žvilgsniu?". Nemanau, kad musulmonei turi būti vis vien, kad ją nužiūri vyrai gatvėje, kad jos tai neturėtų gluminti, versti susigūžti, manau, kad vis tiek normalu yra susimąstyti "o ar aš galiu ką nors padaryti, kad būtų kitaip". O padaryti tikrai yra ką. InšaAllah.

    Kaip bebūtų keista, nemusulmoniškoje šalyje, nemusulmonams, hidžabas, kad ir įmantriausias, vis tik yra "stop" ženklas, rodiklis, kad ši mergina nėra prieinama ir jai dėmesio rydyti paprasčiausiai neapsimoka - ji neatsilieps. Europoje ir aš jaučiuosi saugi su hidžabu, saugi nuo vyrų žvilgsnių.

    Manau, kad musulmonės turi būti pastabios ir lanksčios, jautrios tai aplinkai, kurioje tuo metu yra. Dėl to ir manau, kad kartais, tam tikrose situacijose geriausia yra rinktis viso kūno dengimą. Tokį sprendimą esu priėmusi ir aš pati.

    Musulmonės dengimasis fitnos situacijoje, Rimantė
  • Konvertavimosi istoriją

    Labai norėčiau pasidalinti savo istorija su kitomis sesėmis islame ir apskritai viso pasaulio merginomis...

    Viskas prasidėjo nuo to, kad turbūt kaip ir dauguma šiuolaikinių paauglių stengiausi ištrūkti iš rutinos ir norėjau būti nepriklausoma, savarankiška.

    Atvažiavusi į Angliją netrukus susiradau nelabai tinkamų draugių. Tačiau sutikau ir vyrą - žmogų, kurio kartu nekenčiu, bet kartu esu jam dėkinga už tai, kur dabar esu. Jei ne jis ir ne visas kelias, kuri teko pereiti, kažin, ar dabar būčiau musulmonė ir tikrai kažin, ar būčiau tokia stipri, kokia tapau dabar.

    Jį sutikau kirpykloje. Jis ten dirbo. Iš jo sužinojau, kas yra islamas (kaip žinia, mokyklose mums pateikta labai trumpa ir ne pati geriausia šios religijos pusė. Iš dalies esu dėkinga savo istorijos mokytojai už nebuvimą vienašliškai - islamą ji pristatė mums be išankstinių nuostatų.) Rodės, kad sutikau TĄ žmogų. O tada prasidėjo visi konfliktai, į kurių prasmę ir priežastis nebenoriu gilintis.

    Iškart, su didele nuoskauda savo širdyje galiu pasakyti, kad jis nebuvo geras musulmonas. Save tokiu vadindavo, tačiau už poros valandų parsinešdavo alaus, narkotikų, išsitiesdavo ant sofos ar lovos ir, kaip jis sakydavo, bandydavo atsipalaiduoti.

    Ilgaainiui mūsų maži konfliktai dėl jo gėrimo, rūkymo, narkotikų, pastovaus klaidžiojimo vakarais su draugais, peraugo į rimtesnius konfliktus. Jis pradėjo kontroliuoti kiekvieną mano žingsnį, privertė mane mesti abu mano darbus (dirbau auklyte vienos lietuvės ir jos kitataučio, musulmono, vyro šeimoje bei valiau viešbučio kambarius). Dėl jo du kartus atsisakiau studijų.

    Konfliktai peraugo į agresiją. Prasidėjo smurtas. Aš kentėjau, slėpiau mėlynes…Nepaisant viso to, sutikau būti jo žmona. Nebuvo jokių iškilmių, net į mečetę nenuėjome - viskas įvyko virtuvėje, su dviem pirmais sutiktais jo draugais, kurie sutiko būti liudininkais. Dar ir dabar pamenu, kaip nejauku ir nesmagu viskas buvo... Bet meilė įveikia viską, tiesa?

    Viskas ėjo tik blogyn. Ir vieną dieną aš nusprendžiau viską pabaigt. Taurė jau buvo perpildyta. Buvo labai sunku. Teko išvažiuoti, ten nebebuvo man saugu. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, bet jo draugai kaltina mane, kodėl neatėjau ir nepasišnekėjau su jais. Ir tik dabar, po trijų mėnesių, jie pradėjo suprasti, kad auka esu aš, o ne jis. Pamažu stojuosi ant kojų, su daugelio sesiu islame pagalba viskas tik darosi lengviau - vis iš jų pasisemiu stiprybės. Priėmiau islamą jau po visko - maždaug po savaitės, kai jau išsiskyrėme. Tąryt tiesiog pabudau su intencija nueiti į mečetę. Ją radau uždarytą, o prie mečetės durų sutikau imamo žmoną - aš manau, pats Dievas norėjo man parodyti teisingą kelią. Ir tą pačią popietę aš jau sukalbėjau Šahadą (liudijimą). Dar ir dabar prisimenu, kaip didžiavausi ir kokia pakylėta jaučiausi…

    Štai taip sunkiai atradau savo kelią. O gyvenimas nesustoja dėl vienos didelės nesėkmės. Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais. O Allah geriausiai žino, kas mums lemta ir kur mes turime būti. Vieną dieną už visas mūsų kančias bus atlyginta, inšaAllah (Jei Deivas panorės).

    Linkiu tikėjimo, stiprybės ir drąsos žengti tą pirmąjį žingsnį į išsilaisvinimą. Dabar jau suprantu, kad jeigu būčiau tąkart pasilikusi, jis vis dar būtų toks pats geriantis, vartojantis narkotikus niekšas. Tačiau dabar jis kalėjime, dabar jis turi laiko susimąstyti, nustoti gerti, mesti rūkyti ir vėl iš naujo atrasti stiprybės savyje. Kiek žinau, jis dabar labai pasikeitęs, meldžiasi, stengiasi būti geru musulmonu...Ir visą kelią, kurį man teko išgyventi, stengiuosi priimti kaip Allah iššūkį man - galbūt, jeigu ne aš, galbūt, jeigu ne mano ryžtas ir drąsa, galbūt, jeigu jis niekada nebūtų atsidūręs kalėjime - galbut tada jis niekada nebūtų išbridęs iš viso to nuodėmingo liūno. Ir galbūt visas mano išgyventas skausmas reiškia, kad kažkam padėjau atrasti kelią atgal į islamą. Tik Allah žino, kas mums suplanuota šiame gyvenime ir kodėl mes turime iškęsti visą skausmą…

    Visoms sesėms ir broliams linkiu tikėjimo, stiprybės ir pagarbos vienas kitam.

    Konvertavimosi istoriją, Egle